Praėjus pusei šimtmečio po Stalino mirties, destalinizacija tebėra aktuali Rusijai, mano teisių gynėjai

„Visiškai būtinas tikslus, aiškus, viešas komunistiniu laikotarpiu darytų nusikaltimų įvertinimas. Dabar pagrindinė problema yra tai, kad niekada nebuvo pateiktas Stalino ir jo režimo aiškus juridinis įvertinimas“, – pareiškė istorijos šviečiamosios ir teisių gynimo organizacijos „Memorial“ valdybos narys Janas Račinskis.

Pirmadienį, gruodžio 21-ąją, sukanka 130 metų, kai 1879 metais Gruzijos mieste Goryje gimė Josifas Džiugašvilis. Įsitraukęs į revoliucinę kovą prieš carinę Rusiją jis pasivadino Stalinu (nuo rusiško žoždio „plienas“), o nuo 1929 metų buvo vienvaldis SSRS lyderis.

Vienas žiauriausių XX amžiaus diktatorių atsilikusią šalį pavertė galinga militaristine ir pramonine valstybe, bet už tai galvas paguldė milijonai žmonių, žuvę nuo siaubingo teroro, kalėjimuose ir gulaguose, per valymus ir sušaudymus.

Teisių gynėjas pateikė kaip pavyzdį Vokietiją, kuri pateikė aiškų Trečiojo Reicho režimo įvertinimą.

Tradicinius J.Stalino, kurį galima pavadinti prieštaringiausia XX amžiaus Rusijos istorijos figūra, politikos traktavimus galima gana aiškiai padalyti į du tipus: griežtą kritiką ir atsargius gyrius.„Nors (nacių vadovas Adolfas) Hitleris nebuvo nuteistas, nusikaltimai, kuriuos padarė jo režimas, buvo aiškiai juridiškai įvertinti. Mūsų šalyje Stalino režimas nebuvo aiškiai įvertintas“, – pridūrė jis.

H.Račinskis mano, kad Rusijos gyventojai ne iki galo informuoti apie teisės pažeidimus J.Stalino laikais.

Maskvos Helsinkio grupės vadovė Liudmila Aleksejeva, atsakydama į „Interfax“ klausimą, ar būtina Rusijai destalinizacija, sakė: „Stalinas mokėjo, neatsižvelgdamas į žmones, pasiekti savo. Viskas buvo pagrįsta baime. Jeigu mes nenorime, kad sugrįžtų Stalino teroras ir totalitarinis režimas, tai su tuo reikia kovoti iš visų jėgų“.

Su tuo sutinka draugijos „Memorial“ vadovas Arsenijus Roginskis.

„Destalinizacija – labiausiai aktuali šiandieninės Rusijos problema. Nieko aktualesnio aš nematau. Šitai yra tai, be ko neįmanoma sukurti normalios ateities“, – sakė jis anksčiau agentūrai „Interfax“.

BBC taip pat pažymi, kad sukakus 130 metų, kai gimė Stalinas, ginčai dėl SSRS diktatoriaus netyla.

Tradicinius J.Stalino, kurį galima pavadinti prieštaringiausia XX amžiaus Rusijos istorijos figūra, politikos traktavimus galima gana aiškiai padalyti į du tipus: griežtą kritiką ir atsargius gyrius.

J.Stalino asmenybė kažin ar kada nors netolimoje ateityje bus vienodai vertinama. Istorikai, politologai, teisių gynėjai laužo ietis – kas gi buvo šis žmogus? Nacionalinis lyderis? Žiaurus tironas? Įžvalgus strategas? Ar kruvinas despotas?

Politologas Michailas Globačiovas mano, kad visa tai drauge ir dar daugiau – pats šio istorinio veikėjo pasirodymas buvo nulemtas istoriškai.

„Jis, be abejo, atliko modernizaciją. Rusija negalėjo likti istoriškai tokia pati, kokia buvo iki to, – sako M.Globačiovas. – Ne todėl, kad jai grasino grobikai. Jie po to iš tikrųjų ėmė jai grasinti, bet šis pavojus buvo daug kur sukurtas Stalino rankomis. Aš turiu omenyje hitlerinę Vokietiją.“

Beje, Vokietijos problema atsirado kur kas vėliau nei J.Stalinas atėjo į valdžią. Iš pradžių, trečiojo dešimtmečio viduryje, po Vladimiro Lenino mirties, mums iškilo visiškai konkretūs ir milžiniški uždaviniai – įvykdyti savo pačių revoliuciją, ne tik paimti valdžią, bet ir ją išlaikyti, pažymi nepriklausomas politologas Aleksejus Vorobjovas.

„Ką daryti su tokia nualinta per Pilietinį karą teritorija, nualinta visuomene, kurią reikėjo kurti nuo nulio? Ir natūralu, esant tokioms situacijoms bet kuris politikas pasirenka paprasčiausią, jam labiausiai suprantamą kelią. O suprantamiausias kelias buvo veržlių priveržimas“, – sako A.Vorobjovas.

Veržlės buvo priveržiamos visose visuomenės gyvenimo srityse. Šios permainos neaplenkė nei ekonomikos, nei visuomeninio gyvenimo. Vadinamoji Naujoji ekonominė politika (NEP) buvo nutraukta būtent todėl, kad gyventojų ūkinis savarankiškumas niekaip neatitiko uždavinio stiprinti valdžios režimą, mano Rusijos valstybinio archyvo vyriausiasis specialistas, istorijos mokslų daktaras Olegas Chlevniukas.

„Stalinas vadovavo tai partijos daliai, kuri nieko ieškoti toliau nenorėjo, o siekė sugrįžti prie tų karinio komunizmo metodų, kurių buvo atsisakyta įvedant NEP, – primena O.Chlevniukas. – NEP buvo jiems svetima. Ir antroji priežastis – Stalinas, kaip ir bet kurs politikas, o jis ypač, turėjo gana didelių politinių ambicijų. Tai yra – jis visiškai akivaizdžiai norėjo būti pirmasis.“

Jo teigimu, liberalizmas sovietinės valstybės vadovui pasirodė svetimas, o štai imperinė idėja – artima.

XX amžiaus antrojo ketvirčio Sovietų Sąjungą M.Globačiovas lygina su senovės imperijomis.

„Stalino imperija su savo didybe gyvavo po jo mirties mažiau nei keturiasdešimt metų, – mano M.Globačiovas. – Stalinas padarė vieną didelę klaidą, bet, matyt, jis negalėjo jos nepadaryti – tai buvo neatsiejama nuo jo psichologijos ir principų. Jis kūrė imitacinę imperiją pagal senovės pavyzdžius tuo metu, kai visas pasaulis jau persikėlė ant kitų bėgių.“

Savo ruožtu draugijos „Memorial“ valdybos pirmininkas A.Roginskis pažymi, kad J.Stalino valdymas Rusijoje asocijuojasi tuo pačiu metu ir su represijomis, ir su pergale Didžiajame Tėvynės kare.

Tačiau vienintelė, politologo A.Vorobjovo nuomone, pasirinkto kelio alternatyva – nei stilistiškai, nei pagal prasmę netiko sovietinei Rusijai. J.Stalino meduolio ir rimbo metodo negalima pateisinti, bet galima logiškai paaiškinti, sako politologas.Tačiau, anot jo, vidutinio statistinio šalies piliečio sąmonėje šie du veiksniai sunkiai susiejami. Protas mieliau priima tik vieną iš dviejų: arba režimas nusikalstamas, arba jo dėka pasiekta pergalė svarbiausiame šalies istorijoje kare.

Problemos esmė ta, A.Roginskio nuomone, kad nėra valstybės istorinės atminties – Rusijoje nebuvo nė vieno J.Stalino teroro organizatorių proceso, valstybės lygiu nebuvo priimta nė vieno dokumento, pateikiančio aiškų J.Stalino laikotarpio įvertinimą.

„Ta kaina, kuri buvo sumokėta už modernizavimą trečiajame dešimtmetyje, kolektyvizacijos ir industrializacijos kaina – tai siaubinga kaina, joks modernizavimas ja negali būti pateisinamas“, – sako A.Roginskis.

Tačiau vienintelė, politologo A.Vorobjovo nuomone, pasirinkto kelio alternatyva – nei stilistiškai, nei pagal prasmę netiko sovietinei Rusijai. J.Stalino meduolio ir rimbo metodo negalima pateisinti, bet galima logiškai paaiškinti, sako politologas.

„Jeigu jis būtų bloškęs šalį į liberalizmą, o NEP ir buvo šis liberalizmas, tai, žinoma, kad nepasirengusi visuomenė, nepasirengę piliečiai, gavę laisvę, bet nesuvokę atsakomybės sau ir visuomenei, būtų pasileidę į laisvę ties nusikalstamumo riba. NEP smarkiai paskatino banditizmo plitimą“, – tikina A.Vorobjovas.

Su šiuo požiūriu sutinka ir Rusijos mokslų akademijos visuotinės istorijos instituto direktorius Aleksandras Čubarjanas, kuris sako, kad J.Stalino pasirinktoji politika buvo vienas veiksmingų būdų ne tik išlaikyti valdžią, bet ir išsaugoti valstybingumą pačia plačiąja prasme.

„Aš nesu šalininkas tų, kurie mano, kad Stalinas neturėjo tikslų apsaugoti ir ginti šalies nacionalinius interesus, – sako A.Čubarjanas. – Jį, žinoma, valstybės saugumo problemos domino. Ir šia prasme jis, žinoma, politikas, šalies lyderis – kaip ir daugelis kitų. Antra – buvo Rusijos specifika – didžiulė Rusijos teritorija, daug tautybių žmonių, gyvenančių joje.“

A.Čubarjanas, be kita ko, pabrėžia, kad stalinizmas – tai nepaprastoji totalitarinės formos valdymo apraiška, kuriai pirmiausia būdingas vartotojiškas požiūris į savo liaudį, kad ir kokia ji būtų gausi bei daugiatautė.