Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Prancūzė politologė C.Vaissié – apie prorusiškų kandidatų galimybes prezidento rinkimuose: „Ar tai man kelia nerimą? Taip, didelį“

Cécile Vaissié
Marijaus Gailiaus nuotr. / Cécile Vaissié
Šaltinis: 15min
4
Skaitysiu vėliau
A A

Prancūzija atsidūrė rizikingoje geopolitinėje situacijoje – sekmadienį vyksiančiuose prezidento rinkimuose į antrąjį turą gali patekti Kremliui palankūs kandidatai, abu visiškai skirtingų pažiūrų, užtat pabrėžiantys taikos su Vladimiro Putino režimu būtinybę.

„Aš dar nesu sutikusi žmogaus, kuris trokštų karo, todėl nebegaliu klausytis, kai žmonės pareiškia norintys taikos. Tą patį visada kartoja ir merginos gražuolių konkursuose – toks mūsų politikų lygis“, – interviu 15min sako Reno Antrojo universiteto Prancūzijoje politologė Cécile Vaissié.

Mokslininkė viešėdama Lietuvoje pristatė pranešimą apie iškilaus prancūzų mąstytojo ir rašytojo, egzistencializmo filosofijos kūrėjo Jeano-Paulio Sartre`o vizitus į tuometę Sovietų Sąjungą, kurią jis vadino rojumi.

Istorija kartojasi – dalis Prancūzijos politikų linkę pulti į V.Putino režisuojamą „rojų“. Ar prancūzai išsisuks iš šitų spąstų, paaiškės per prezidento rinkimus sekmadienį.

– Iki jūsų pranešimo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute besąlygiškai tikėjau Sartre`u. Tačiau išgirdęs jūsų nuomonę, kad viešint Sovietų Sąjungoje jam pirmiausia rūpėjo ne žmonės, o idėjos, jau kitaip vertinu ir jo vizitą į sovietinę Lietuvą 1965 metais, ir net tą garsiąją Antano Sutkaus nuotrauką iš Nidos. Darau minties šuolį: neseniai paaštrėjo šalių veiksmai Sirijoje, bet ar kam nors be idėjos nuversti Basharo al Assado režimą iš tiesų rūpi ten žūstantys žmonės?

– Cheminė ataka Sirijoje sukėlė milžinišką rezonansą tarp paprastų žmonių Prancūzijoje, žodžiu, paveikė visus: jie negalėjo lengvai žiūrėti į nužudytus vaikus. Tad žmonėms dabar ne vis vien kaip Sartre`ui žmonės už uždangos, atvirkščiai – jiems rūpi.

Mariani turbūt labiausiai už visus Prancūzijoje gina Kremliaus interesus, jis net po cheminės atakos garsiai gina Assadą.

Kai rašydama apie Sartre`ą tyrinėju, su kokiomis nuostatomis jį priėmė Sovietų Sąjungoje, aš irgi negaliu negalvoti apie tai, kas vyksta šiandien. Prisimenu mūsų politikus, kurie štai keliavo į okupuotą Krymą, nors tiek Europos Sąjunga, tiek Prancūzijos parlamentas patarė susilaikyti.

Kai 2015 metais iš Krymo grįžęs parlamentaras Thierry Mariani (buvęs aukštas pareigūnas Nicolas Sarkozy vyriausybėje – red. past.) kartojo, kad ten viskas gerai, viskas puiku, žmonės laisvi ir žmonės patenkinti, kilo jausmas, kad atsikartoja tai, kas vyko anksčiau. Mariani turbūt labiausiai už visus Prancūzijoje gina Kremliaus interesus, jis net po cheminės atakos garsiai gina Assadą.

– Man sunku įsivaizduoti, kad kuris nors aukštas Lietuvos politikas, grįžęs iš Krymo, pasakytų ką nors panašaus. Toks turbūt prarastų visą politinį kapitalą.

– Pasirodo, kad Prancūzijoje tai įmanoma. Užtat man buvo baisiai juokinga, kai pasipylė peticijos prieš Mariani bandymus surengti parlamente susitikimą Sirijos klausimu, ir jis buvo priverstas savo renginį perkelti į kažkokį naujai įkurtą Rusijos Federacijos dvasinį centrą.

VIDEO: Rinkimai Prancūzijoje: balsuos ir širdimi, ir galva

– O pats Sartre`as šiais laikais ar rastų bendros kalbos su Putinu?

– Greičiausiai ne. Sartre`as vis dėlto stipriai tikėjo komunizmu, marksistinėmis idėjomis, revoliucinės visuomenės kūrimu, net jeigu nesutarė su komunistais ir Prancūzijos kompartija. Jis važiavo į Sovietų Sąjungą ne lankyti Nikitos Chruščiovo, o varomas tikėjimo, kad būtent ten statoma nauja visuomenė, naujas žmogus. Kai dabar paskaitai, kokio naivumo tai buvo viltis!

– Tuo metu šita Rusija neturi tokios utopinės ideologijos – tai didžiarusiškas pseudoneoliberalus zombis.

– Daug kas sako, kad nereikia kaltinti kandidato Jeano-Luco Mélenchono, remiančio Putiną, nes Rusijos prezidentas atseit nesikiša į kaimynų reikalus ir neturi jokių imperialistinių minčių. Maža to, juk tai Rusija plėtoja diskursą apie krikščioniškas ir šeimos vertybes.

Kremliaus politikai per visą pasaulį rėkia, kad jie tausoja šeimos vertybes, nors tėvų visiškai neremia. Vis dėlto prancūzai Kremliaus šnekomis patiki.

Tačiau šitam mitui paneigti užtenka pažiūrėti, kokias išmokas gauna motinos Prancūzijoje ir kokias – Rusijoje, ir tada juodu ant balto pamatai, kad tikros šeimos politikos ta šalis nevykdo. Kremliaus politikai per visą pasaulį rėkia, kad jie tausoja šeimos vertybes, nors tėvų visiškai neremia. Vis dėlto prancūzai Kremliaus šnekomis patiki.

– Juolab kad prancūzai iki šiol bando išlaikyti rezistenciją JAV atžvilgiu.

– Prancūzijoje tradiciškai po Antrojo pasaulinio karo pabaigos įsigalėjo antiamerikietiškos nuostatos, kurioms didelę įtaką padarė ir Sartre`as. Toks mūsų kultūros paveldas, vis dėlto prancūzai, greta prancūziško kino ir muzikos, žiūri amerikietiškus filmus ir klauso amerikietiškų dainų, o ne rusiškų; jie svajoja atostogauti Kalifornijoje, o ne prie Baikalo.

– Prancūzai su rusiška kultūra sutinka nebent Alpėse, kur gausiai atvyksta slidinėti poilsiautojų iš Rusijos?

– Ir tai atvyksta tik tie, kurie turi daug pinigų ir mėgsta juos švaistyti. Visa kita apie Rusiją pas mus yra mitai.

– Sartre`o mąstysenos leitmotyvas yra laisvas individo pasirinkimas. Ar rusai dar turi laisvą pasirinkimą, gyvendami Kremliaus propagandos paskleistoje utopinėje fantazijoje?

– Suprantate, Lietuvoje – irgi sunki praeitis…

– Teisybė, kai skaitau 2015 metų Nobelio literatūros premijos laureato prancūzo Patricko Modiano knygas apie Antrojo pasaulinio karo atmintį, net negaliu palyginti su tuo, kas dėjosi Rytų Europoje…

– Aš net neabejoju. Mes tai supratome iš istoriko Timothy D. Snyderio „Kraujo žemių“ ar rašytojos Sofi Oksanen kūrybos apie estų deportacijas. Milžiniška prievarta prieš žmones Baltijos šalyse, Lenkijoje, vykdytos deportacijos atplėšiant žmones nuo žemės, kultūros, šeimos ir nusiunčiant į tolimą kraštą, kuris jis gyvens skurde ir svetimoje kalbinėje aplinkoje – visa šita baisi prievarta sukėlė traumą ištisoms šeimoms, ištremtųjų ir nužudytųjų vaikams ir anūkams, ypač jeigu apie tai buvo mažai kalbama. Lietuva patyrė skirtingas okupacijas, deportacijas ir buvo privesta tylėti. Tai yra antrinis prievartos lygmuo, kai negali prabilti apie patirtą prievartą.

Istorikai ir literatai, visa visuomenė apie patirtas traumas turi kalbėti atvirai, ir Lietuva su savo praeitimi tvarkosi tarytum ramiau. Tuo metu Rusijoje žmonės persekiojami gerokai ilgiau – jau nuo 1917 metų revoliucijos, o kolūkiai išvis sutraukė saitus visuomenėje.

15min nuotr./2017 metų Prancūzijos prezidento rinkimai
15min nuotr./2017 metų Prancūzijos prezidento rinkimai

– Ir šiame amžiuje į Rusijos gyvenimą praeities zombis grįžo su didele jėga?

– Į valdžią atėjo Putinas ir po truputį, žingsnis po žingsnio, uždusino po devintojo dešimtmečio pabaigos laisvėjančią ir progresuojančią visuomenę. Net jeigu šiuolaikinis Rusijos jaunimas jau nežiūri propagandinės televizijos, jis vis tiek turi išgyventi visuomenėje, kurioje jau šimtą metų žlugdomas žmogus, nesutinkantis gyventi pagal valdžios primestas taisykles.

Net jeigu šiuolaikinis Rusijos jaunimas jau nežiūri propagandinės televizijos, jis vis tiek turi išgyventi visuomenėje, kurioje jau šimtą metų žlugdomas žmogus, nesutinkantis gyventi pagal valdžios primestas taisykles.

– Kodėl tiek daug kultūros asmenybių palaikė Kremliaus „akciją“ Kryme?

– O ką? Seni sovietiniai refleksai. Gėdinga, ką ir pridursi.

– Pernai Lietuvoje irgi viešėjo iškilus rusų režisierius Aleksandras Sokurovas, kartojęs Kremliaus klišes apie Lietuvos praeitį ir valstybingumą.

– Vis dėlto atsiimdamas „Nikos“ kino apdovanojimą prieš kelias savaites jis publikai prisipažino sulaukęs senolės mamos patarimo nieko nekalbėti viešai, kad valdžia jo nepribaigtų, ir atvirai paprašė išleisti iš kalėjimo sulaikytus jaunus žmones – už tokią jaudinančią kalbą Rusijoje iš tikro gali nužudyti (režisierius valdžios veiksmus prieš protestuotojus kovo 26-ąją pavadino didele klaida, pilietiniu karu prieš jaunimą – red. past.)

– Pakalbėkime apie laukiamą valdžią Prancūzijoje. Ar jūs rastumėte paaiškinimą, kaip tokioje aukštos kultūros šalyje su galinga filosofine tradicija, kurios vėliavnešys buvo ir Sartre`as, iškyla tokie žmonės kaip Marine Le Pen?

– Ar tai būtų Pierre`as Bourdieu, ar Michelis Foucault, ar Sartre`as – visi jie kūrė savo sistemas ir patys jomis naudojosi, siūlė tarytum minties rėmelius, į kuriuos tu pataikai arba ne. Tiesą sakant, tai buvo panašu į praktiką Sovietų Sąjungoje, kuomet privalėjai cituoti Leniną. Tokia buvo mada, kuri tiesiog praėjo. Neverta galvoti vien kaip Sartre`as ar kopijuoti Foucault, imituoti, pavyzdžiui, Gilles'o Deleuze'o (kurį, beje, dabar kiekviename žingsnyje cituoja Rusijoje). Kitaip sakant, Foucault ir Le Pen sistemos nėra tapačios, bet jos viena kitai neprieštarauja.

– Ar tai reiškia, kad išnykus filosofinės minties centralizacijai, kiekvienas turi teisę galvoti, ką nori – turėti neigiamą nuomonę apie musulmonus ir ją eksploatuoti?

– XX amžiuje mes kentėjome nuo sistemų, kurios turėjo atsakymus į visus klausimus. Išsivadavę iš didžiųjų ideologijų mes kartų išsivadavome iš didžiųjų meistrų kaip Sartre`as pasaulio, vadinasi, politikoje ir akademinėje srityje dabar viskas įgijo vienodą vertę.

– Semiotikos teoriją Paryžiuje sukūręs mūsiškis Algirdas Julius Greimas, kurio metus Lietuvoje minime, turbūt irgi pataiko į tą pačią sistemų kūrėjų kategoriją ir tuometinę madą? Vis dėlto dar apie Le Pen – viename interviu ji pasiūlė baigti šaltąjį karą su Putinu dėl taikos pasaulyje. Kaip čia neprisiminsi Sartre`o, kuris vykdavo į Sovietų Sąjungą dėl to paties – dėl taikos pasaulyje. Žinoma, šios dvi figūros nepalyginamos, bet ta pati retorika po daugybės metų glumina.

– Apie taiką kalba ne tik kraštutinė dešinioji Le Pen – tą pati sako ir kraštutinis kairysis Mélenchonas. Neseniai girdėjau jo kalbą Marselyje, kuri man vienas prie vieno priminė pokarinės Prancūzijos komunistų partijos lozungus penktojo dešimtmečio pabaigoje. Atvirai sakant, tai mane šokiruoja.

Mes visi norime taikos. Aš dar nesu sutikusi žmogaus, kuris trokštų karo, todėl nebegaliu klausytis, kai žmonės pareiškia norintys taikos. Tą patį visada kartoja ir merginos gražuolių konkursuose – toks mūsų politikų lygis.

Madam Le Pen vaidmenį aš labiau suprantu – ji gavusi pinigų iš dviejų rusiškų bankų, dabar ir šoka pagal Kremliaus dūdelę; suprantama. Mélenchono atveju įrodymų apie gautas pajamas iš Rusijos nėra. Kai Sartre`as 1954 metais grįžęs iš Sovietų Sąjungos ją pavadino rojumi, kur žmonės atseit gyvena visiškai laisvai, tai ne todėl, kad jam sovietai sumokėjo – jam tiesiog sukūrė puikias viešnagės sąlygas.

Pati savęs klausiu: kodėl mes iki šiol nesuvokiame karčios Europos patirties XX amžiuje?

– Mūsų šalis maža ir Kremliaus letena visada šalia – mes bet kam pasiruošę. Bet Prancūzija? Atsimenu, viešėdamas Paryžiaus klimato kaitos konferencijoje patyriau ir Prancūzijos regionų rinkimų aistras. Pirmąjį turą laimėjus „Nacionaliniam frontui“ mano bičiuliai atrodė kaip žemę pardavę – aš dar nebuvau matęs tiek daug nelaimingų prancūzų. Neseniai paaiškėjo, kad Kremlius prikišo savo leteną prie praėjusių JAV prezidento rinkimų ir prie „Brexit“ referendumo. Cécile, kaip reaguojate, kai dabar ir Prancūzija kabo ant plauko?

– Ar tai man kelia nerimą? Taip, didelį. Visiškai tikėtina, kad į antrąjį Prancūzijos prezidento turą išeis du Kremlių palaikantys kandidatai – madam Le Pen ir Mélenchonas.

Jis neseniai užsiminė, kad reikia peržiūrėti Europos sienas, ir aš vos nenuvirtau nuo kėdės. Jis kratosi ir Baltijos šalių priešinimosi Rusijai politikos – tai atseit ne Prancūzijos reikalas, atseit nėra ko į šitą kovą su Rusiją velti Prancūzijos. Ar žmogus pamiršo, kad veikia tokia Europos Sąjunga, tokia NATO, kad Prancūzija turi sąjungininkų?!

Po šitų žodžių Mélenchono reitingai smarkiai šoktelėjo viršun. Todėl man neramu, labai neramu. Po sėkmingo „Brexit“ ir Donaldo Trumpo pergalės negalime atmesti, kad Prancūzijos prezidento rinkimų antrajame ture rinksimės tarp Rusijos apmokamos ultradešiniosios ir Europos sienas peržiūrėti siūlančio ultrakairiojo – tokios tokelės.

– Pabaigai dar klausimas apie kulinarinį sąmyšį, kurį irgi galima sieti su politika: neseniai britų BBC parodė reportažą apie tradicinį pyragą, kepamą ant ugnies kai kuriuose Prancūzijos regionuose. Bėda ta, kad šis patiekalas, mūsų vadinamas šakočiu, Lietuvoje turi gilesnes tradicijas, tačiau pasaulyje kažkodėl ir vėl šauniausia – tik prancūzų virtuvė!

– Atsisakykite šitų mažos šalie kompleksų, kaip sakė Milanas Kundera. Jeigu į Lietuvą dar neatkreipė dėmesio, juk ne pasaulio pabaiga: svarbu patiems rūpintis savo kultūra, visuomene ir šeima negalvojant, ką kiti apie tave pagalvos. Sartre`o biografija paliudija šitą mintį.

Komentarai: 4
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min