Jungtinės Karalystės Lydso universiteto profesorius, terorizmo ir saugumo ekspertas Larsas Bergeris sako, kad jauni europiečiai jungiasi prie radikalių islamistų, nes jaučiasi svetimi Europos visuomenei, o judėjimas „Islamo valstybė“ tampa alternatyva.
„Idėja, kad ten, Irake ir Sirijoje, vyksta istorinis procesas, tampa labai galingu įvaizdžiu jauniems musulmonams, kurie gyvena Vakaruose ir jaučiasi jiems svetimi, kurie mano, kad islamas, kurį išpažįsta jų tėvai, per daug konservatyvus“, – teigia L. Bergeris.
– Pastaruoju metu girdime nemažai informacijos apie kovotojus, prisijungiančius prie džihadistų judėjimo „Islamo valstybė“. Daugiau nei 12 tūkst. užsienio kovotojų, o iš jų 3 tūkst. europiečių atvyko į Siriją tam, kad prisidėtų prie judėjimo. Tai iškalbingi skaičiai. Kaip galėtumėte pakomentuoti šį fenomeną?
– Tai, kas vyksta Sirijoje ir Irake, simboliniu lygiu labai galinga. Jei prisimintume „al-Quaeda“ ir jos vystymąsi, didžiąją gyvavimo dalį „al-Quaeda“ veikė kaip transnacionalinė organizacija, kuri iš esmės neturėjo aiškios savo vietos. Tuo metu judėjimas „Islamo valstybė“ akivaizdžiai save sieja su specifine vieta. Pavyzdžiui, gyvendamas Rakoje, „Islamo valstybės“ sostinėje, gali, radikalių islamistų įsitikinimu, pasijusti tarsi tobuloje islamistų valstybėje. Taigi idėja, kad ten, Irake ir Sirijoje, vyksta istorinis procesas, tampa labai galingu įvaizdžiu jauniems musulmonams, kurie gyvena Vakaruose ir jaučiasi jiems svetimi, kurie mano, kad islamas, kurį išpažįsta jų tėvai, per daug konservatyvus. Tai paaiškina, kodėl tiek daug jaunų musulmonų nusprendžia vykti į Artimuosius Rytus ir būti dalimi istorinės islamistų idėjos.
Idėja, kad ten, Irake ir Sirijoje, vyksta istorinis procesas, tampa labai galingu įvaizdžiu jauniems musulmonams, kurie gyvena Vakaruose ir jaučiasi jiems svetimi, kurie mano, kad islamas, kurį išpažįsta jų tėvai, per daug konservatyvus, – teigia L. Bergeris.
– Ar žinote tikslius duomenis apie žmones, kurie jungiasi prie džihadistų judėjimų Artimuosiuose Rytuose: kiek žmonių yra vietiniai europiečiai, o kiek imigrantai iš musulmonų šalių?
– Per paskutiniuosius 10–15 metų pastebėta, kad daugumos radikalių Islamistų grupuočių, veikiančių Europoje ar kitose šalyse, centrai buvo Artimuosiuose Rytuose. Kita tendencija – nemaža dalis jaunų musulmonų, kurie gimė Europoje, radikalėja. Jie jaučia, kad, net jei Artimieji Rytai nėra tikrieji jų namai, bet ten vyksta kažkas svarbaus, jie turi būti to reiškinio dalimi.
– Bet ar žinote atvejų, kai europiečiai atsiverčia į islamą, tampa musulmonais, ir tada jie prisijungia prie tokių judėjimų kaip „Islamo valstybė“?
– Yra buvę atvejų, ypač Jungtinėse Valstijose, kai jauni žmonės atsivertė į islamą ir priėmė labai radikalią, labai siaurai suvoktą šios religijos interpretaciją. Taip pat, pavyzdžiui neseniai pasirodė pranešimai, kad jauni austrai nusprendžia atsiversti į islamą. Tai fenomenas, kuris taip pat buvo pastebėtas per paskutiniuosius 10–15 metų. Jis aktualus ne tik judėjimui „Islamo Valstybė“, bet ir „al-Quaeda“.
– Kodėl radikalūs islamistai tampa augančia globalia grėsme? Daugiau nei dešimtmetis, kai stiprios politinės jėgos nesėkmingai ieškojo priemonių įveikti šią grėsmę. Bet dabartinė situacija rodo, kai tai nebuvo sėkminga. Kodėl džihadistai tokie stiprūs, kodėl jiems pavyksta užverbuoti naujų žmonių?
– Galima būtų ginčytis, kad po Rugsėjo 11-osios grėsmė Vakarams iš tikrųjų sumažėjo. Nuo to laiko nematėme tokio masto žiaurumo, nors ir buvo įvykdyta kitų teroristinių išpuolių. Tad iš vienos pusės būtų galima sakyti, kad dėl Vakarų vyriausybių bendradarbiavimo grėsmė sumažėjo. Bet, kalbant apie radikalų islamizmą, manau, tai susiję su tebesitęsiančiomis įtampomis musulmonų pasaulyje tarp didžiosios daugumos musulmonų, kurie yra labai atvirų pažiūrų, priima Vakarų vertybes, ir tų, kurie nesijaučia dalimi bendruomenių, kuriose jie gimė. Taip pat galima pastebėti, kad ne tik musulmonų valstybėse, bet ir tarp radikalių musulmonų Europoje, vis dar gyvas posakis „musulmonai prieš Vakarus, nes Vakarai kovoja prieš musulmonus“. Jis kertasi su realybe, tačiau lengvai paveikiamam jaunuoliui, tai gali tapti įtikinamu atsakymu, kodėl reikia jungtis prie džihadistų.
– Kalbame apie 3 tūkst. žmonių, kurie neseniai prisijungė prie judėjimo „Islamo valstybė“. Ar galima tai suprasti kaip tiesioginę grėsmę europiečiams? Juk tai rodo, kad tie žmonės nėra patenkinti gyvenimu Europoje ir mūsų demokratinėmis vertybėmis.
– Jei pažiūrėtume į skaičius, 2–3 tūkstančiai žmonių iš dešimčių milijonų – tai dalelė 1 proc. prisijungusių prie islamistų judėjimų. Vis dėlto, tie 2 tūkst. islamistų, atvažiavo į Siriją ar Iraką, ir, jei jie grįš, jei jie tikrai įsisavins požiūrį, kad Vakarai turi būti atakuojami, žinoma, 2 tūkst. žmonių gali sukurti grėsmingą situaciją Europoje. Bet mes nežinome, kiek iš tų 2–3 tūkst. iš tikrųjų tiki, kad jie turi atakuoti Vakarus, o kiek mato save tiesiog kovojančius su Basharo al-Assado režimu. Manau, kad didžiausias susirūpinimas Vakarų saugumo tarnyboms būtų, tai, kad, kai tie žmonės nuvyko į Siriją ir Iraką, jie įgavo patirties, kaip naudotis ginklais, ar sprogmenimis.
– Net jei ir kalbame apie mažą dalį musulmonų, kaip Europos valstybės (o ir kitos pasaulio dalys) galėtų susidoroti su šia situacija? Ar turėtų būti pakeista švietimo sistema tautinėms mažumoms, ar sustiprinti integracijos procesai?
– Vienas iš būdų, kaip Vakarų vyriausybės galėtų sumažinti radikalaus islamizmo grėsmę – stiprinti švietimo sistemą. Kuo daugiau išsilavinęs esi, tuo didesnė tikimybė, kad taip lengvai nepasinersi į siauras islamo interpretacijas, ar vienpusį pasaulio politikos supratimą. Taigi visi šie dalykai kartu: švietimas, ekonominė integracija ir atidesnis žvilgsnis į tautinių mažumų religinį mokymą, imamų veiklą Europoje, turėtų tapti priemonių paketu Europos viduje. Bet taip pat svarbu atidžiau pažvelgti į išorinį arabų ir musulmonų pasaulį, nes, mano supratimu, „Islamo valstybės“ pakilimas, radikalaus islamizmo pakilimas, tai autoritarinių režimų arabų pasaulyje pasekmė. Jei tu esi jaunas musulmonas, gyvenantis arabų šalyje ar net Europoje, gali susidaryti įspūdį, kad taikūs ketinimai, dalyvavimas demokratinėje sistemoje neveiksmingas, o veiksmingiausias smurtas ir jėgos politika, ką ir tvirtina tiek judėjimas „Islamo valstybė“, tiek „al-Quaeda“.
