Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Psichologas: kodėl žmonės tampa šaltakraujais žudikais?

Andersas Behringas Breivikas
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Andersas Behringas Breivikas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Norvegija ir visa Europa vis dar ištikta šoko. Penktadienį Osle įvykdytas išpuolis ir masinės jaunų žmonių žudynės Utojos saloje neduoda ramybės: kas turi nutikti žmogui, užaugusiam civilizuotoje ir liberalias vertybes puoselėjančioje visuomenėje, kad jis ryžtųsi protu nesuvokiamiems išpuoliams, šaltakraujiškai žudytų savo paties tautiečius? Tuo tarpu psichologai pažymi, kad agresiją, kaip ir daugybę kitų instinktų, turime mes visi.

„Visi esame linkę žudyti: pradedant vabzdžiais ir baigiant žmonėmis. Kad ir kokie civilizuoti būtume, giliai viduje yra ir agresijos poreikiai, – 15min.lt sakė psichoterapeutas Jevgenijus Šarovas. – Tačiau žmogus yra mąstanti būtybė, per kultūrą, auklėjimą, savo, kaip asmenybės, vystymąsi išmokstanti šį instinktą išreikšti kitais būdais. Pavyzdžiui, per kompiuterinius žaidimus. Tai yra, žmogus instinktą žudyti išreiškia netiesioginiu veiksmu.“

Žudymams pasiryžę maniakai, kaip ir maži vaikai, nepakankamai suvokia ribą tarp realybės ir fantazijų pasaulio. „Protu jie šią ribą suvokia, bet jausmų lygyje tai nėra pakankama riba“, – sakė J.Šarovas. Taigi, anot specialisto, žudyti asmuo ryžtasi dėl dviejų pagrindinių priežasčių: pirma, per šį veiksmą jis išreiškia giliai kiekviename iš mūsų glūdintį instinktą. Antra, tokiems veiksmams paskatina kažkada patirta trauma. „Žmogus su kitais daro tai, ką yra pats patyręs. Tarkime, kas nors nužudė individo artimus žmones arba jis matė, kaip tai buvo daroma, – aiškino specialistas. – Tuomet asmuo atkartoja elgesį, kuris jam padarė didžiulį įspūdį. Taip ir pasirenkamas žudymas: tai didžiulė agresijos išraiškos forma.“

Nesuvokia ribos tarp realybės ir fantazijų

Jei instinktas žudyti slypi visuose žmonėse, kodėl didžioji dalis iš mūsų sugeba šį instinktą suvaldyti, išreikšti jį netiesioginiais būdais ar nukreipti, tuo tarpu kiti šį instinktą išlaisvina žudydami? Visa tai priklauso nuo asmenybės struktūros, sako psichoterapeutas. „Ši struktūra dėl tam tikros patirtos traumos gali būti liguista. Tačiau gali būti ir neliguista, kai žmogus tiesiog fiksuojasi į tam tikrą savo asmenybės akcentą, nes dėl to jaučia kažkokį vidinį pasitenkinimą“, – aiškino psichologas.

Esu tikras, kad nužudytų žmonių akys, riksmai persekioja A.B.Breiviką ir kad jis turi nuo jų bėgti ir nuolat stengtis, kad to neprisimintų.Kai taip nutinka, tam tikros mintys ir jų įgyvendinimas gali tapti svarbiausiu žmogaus gyvenimo tikslu. „Tuomet asmuo praranda realybės pojūtį ir nelabai jaučia kitų skausmą. Tačiau asmuo yra sąmoningas ir atsakingas už savo veiksmus. Jis viską jaučia ir gaili žmonių, kuriuos skriaudžia, bet jam tikslas pateisina priemones, – aiškino J.Šarovas. – Kai žmogus užsifiksuoja tam tikrame savo asmenybės akcente, jam atrodo, kad jo įsitikinimai yra tiesa. Dėl šios asmeninės tiesos žmogus ir ryžtasi tokiems žiauriems veiksmams.“

Paklaustas, kodėl išpuoliais įtariamas Andersas Behringas Breivikas galėjo ryžtis žudyti tautiečius, o ne tuos, kuriems jaučia didžiausią neapykantą, pavyzdžiui, musulmonus, specialistas pažymėjo, kad įtariamasis žudė Norvegijos valdančiosios Darbo partijos jaunimą. „Šiais savo veiksmais jis greičiausiai norėjo parodyti, kad sunaikina jaunimą, norintį tapti valdančiosios partijos pasekėjais, ir taip pažymėti, kad partijos pasirinktas kelias yra neteisingas“, – apie galimus žudiko motyvus svarstė J.Šarovas.

Pirmadienį prieš teismą už uždarų durų stojęs A.B.Breivikas teisėjui sakė savo veiksmais norėjęs nusiųsti „šokiruojantį signalą“ Norvegijos gyventojams, o taip pat išgelbėti savo tėvynę bei Europą nuo musulmonų ekspansijos. „Įtariamasis deklaruoja esantis nusiteikęs prieš valstybes ir žmones, remiančius multikultūralizmą. Jis pažymi norįs, kad Europa izoliuotųsi nuo kitų kultūrų. Jis kalba, kad bijo musulmonų invazijos ir kviečia apsiginkluoti bei nuo visų atsiriboti. Bet tai prieštarauja fizikos dėsniams: bet kokia izoliuota sistema sugriūna iš vidaus, nes nėra išorinės energijos“, – sakė psichologas. Jo įsitikinimu, sukurti tokią „grandiozinę“ idėją ir bandyti ją įgyvendinti galėjo paskatinti ir nepakankama savęs realizacija, patogiai gyvenant saugioje, ekonomiškai itin išsivysčiusioje šalyje.

„Apsėstas kažkokios dvasios“

J.Šarovą sukrėtė, kaip manoma, paties A.B.Breiviko per trejus metus parašytas per 1,5 tūkst. puslapių „manifestas“, kuriame įtariamasis išreiškia savo politines pažiūras, neapykantą musulmonams ir atskleidžia pasiruošimą išpuoliams. „Kai susipažinau su jo ideologija, man Kai susipažinau su jo ideologija, man pasidarė tikrai baisu. Manifestas parašytas protingo, labai gabaus ir talentingo žmogauspasidarė tikrai baisu. Manifestas parašytas protingo, labai gabaus ir talentingo žmogaus, – stebėjosi specialistas. – Be to, jis juk tiek laiko sugebėjo slėpti savo planus. Galų gale, vien faktas, kad įtariamasis sugebėjo šaltakraujiškai išžudyti tiek daug žmonių, kai jie visi lakstė, slėpėsi, kai aplink buvo didžiulis chaosas... Kad sugebėtum tai padaryti, turi būti tarsi serijinis žudikas, snaiperis ar karys... Jis turėjo kažkur treniruotis.“

Psichologas teigia buvęs sukrėstas, „kiek giliai ir ideologiškai, su istoriniu kontekstu, daugybe žinių“ A.B.Breivikas ruošėsi savo siaubingų planų įgyvendinimui. „Tiek daug lapų užpildyti savo idėjomis neįmanoma be įkvėpimo. Jis iš tiesų yra apsėstas kažkokios dvasios, kuri jį veda. Tai yra baisu. Tai nėra atsitiktinis dalykas. Tai yra apgalvotas verslininko, puikiai besiorientuojančio versle, turinčio pinigų, ėjimas prieš tam tikrą reiškinį, kuris jam nepatinka“, – kalbėjo J.Šarovas.

A.B.Breivikas veikė tarsi profesionalas. Jis žmones žudė lyg atlikdamas darbą. Jis suprato, ką darė, bet į sentimentus nesileido. „Viename filme buvo pateiktas pavyzdys: jei lenktynininkas susimąstytų, kuo pavirstų, jei lėkdamas 200 km/val. greičiu atsitrenktų į medį, jis niekada nesėstų už automobilio vairo. Tai galioja mums visiems, – aiškino specialistas. – Jei žudikas įsijaustų į savo auką, jei pradėtų mąstyti apie tai, kad žmogus, kurį jis žudo, turi vaikų, mėgsta gėles, domisi menu ir t.t., jis negalėtų šauti. Tačiau jis nesusimąsto, nes arba yra patyręs traumą ir jo vidinis skausmas veda jį pirmyn, jis taip elgiasi, nes mano, kad jam yra dar blogiau nei tiems, kuriuos jis skriaudžia; arba profesionalu jis tampa, kai savo gyvenime turi ideologinį tikslą.“

Persekioja nužudytųjų prisiminimas

Paklaustas, ar žudyti pasiryžusiam asmeniui yra skirtumas, kiek žmonių jis nuskriaudžia, psichologas sakė, kad svarbiausias skirtumas yra dvasiniame lygmenyje. „Kuo daugiau tikintis žmogus asmenų nužudo, tuo didesnę naštą jaučia. Kai jis įvertina savo veiksmus, greičiausiai yra skirtumas: kuo didesnis to, ką jis padarė, mastas, tuo jam baisiau pažiūrėti į tiesą, į tai, ką jis padarė. Tokiu atveju asmuo tarsi pasiteisinimą sau sako: kuo daugiau nužudysiu, tuo tai bus prasmingiau“, – kalbėjo J.Šarovas.

Jis pažymėjo esąs tikras, kad nužudytų žmonių akys, riksmai persekioja A.B.Breiviką ir kad šis turi „nuo jų bėgti ir nuolat  stengtis, kad to neprisimintų“.

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min