Per ateinančias kelias savaites, 2014-ųjų Pasaulio čempionatui įsisiūbavus Brazilijoje, turėtų pagaliau paaiškėti, ar Kataras laimėjo teisę rengti 2022-ųjų turnyrą senais gerais metodais – kyšiais.
Jei atsakymas bus teigiamas, gali būti, kad ši žinia mes šešėlį ir ant čempionato Brazilijoje. Didžiulė, neskaidri FIFA, pasaulinė futbolo federacija, kurios veikimo metodai yra daugiau nei palankūs korupcijai, neturės kitos išeitės kaip tik atimti čempionatą iš Kataro ir pradėti naujos šeimininkės paieškas.
Tai būtų beprecedentis ir ypač bjaurus įvykis, tačiau čempionato rėmėjai – „Visa“, „Adidas“, „Sony“, „Coca-Cola“ ir kiti – leidžia suprasti, kad juos nuramintų tik toks žingsnis. Turnyras Katare suterštų jų prekių ženklus.
Tai būtų beprecedentis ir ypač bjaurus įvykis, tačiau čempionato rėmėjai – „Visa“, „Adidas“, „Sony“, „Coca-Cola“ ir kiti – leidžia suprasti, kad juos nuramintų tik toks žingsnis. Turnyras Katare suterštų jų prekių ženklus.
Ir dar tebesvarstydami, ar pinigų prikimšti lagaminai padėjo naftos turtingam emyratui laimėti galimybę organizuoti čempionatą, mes ignuoruojame nė kiek ne mažiau aktualų klausimą apie dar vieną prieštaringą būsimą Pasaulio futbolo čempionatą – 2018-ųjų turnyrą Rusijoje.
Palyginti su tariamais Kataro nusižengimais – nešvariais balsų pirkimais – Rusija pasielgė daug blogiau, begėdiškai pažeidė tarptautinę teisę okupuodama ir aneksuodama kaimyninės valstybės teritoriją.
Jei 2018-aisiais dalį Ukrainos teritorijos vis dar kontroliuos Rusija, kodėl ši šalis nusipelnė rengti Pasaulio futbolo čempionatą? Galime neabejoti, kad valdžioje vis dar bus Vladimiras Putinas, tad ekspansionistinė Rusijos politika liks, kokia buvo.
Pagrindinis tikslas, žinoma, yra ne savitiksliškai atimti iš Rusijos čempionatą, tačiau sudaryti Maskvai kuo daugiau nepatogumų, kad jai nesinorėtų pasilikti atimtos Ukrainos teritorijos.
Kaip matėme po Krymo aneksijos, Vakaruose likę mažai valios skelbti tokias ekonomines sankcijas, kurios galėtų paveikti V.Putino valstybę. Netgi priešingai – ekonominių sankcijų istorija rodo, kad tokios priemonės kartais netgi sutvirtina režimo užsisipyrimą, kaip buvo Pietų Afrikos Respublikoje apartheido metais.
Pietų Afrikos pavyzdys taip pat parodo, kad sportinės sankcijos gali būti labai skaudžios – ypač šalyje, kuri didžiuojasi savo sporto pasiekimais.
Tad kodėl nepradėjus dabar pat grasinti atimti 2018-ųjų čempionatą iš Rusijos, kur atsiminimai apie 1980-ųjų olimpiados boikotavimą vis dar ryškūs (ypač V.Putino neosovietiniuose ratuose)?
2018-ųjų čempionatas dar pakankamai toli, kad galėtume iškelti klausimą, kuris galiotų ir Kataro turnyrui: ar skiriant Pasaulio čempionato rengimo teises kuriai nors šaliai, nevertėtų paskirti ir „dublerio“, antros vietos laimėtojo, kuris turėtų teisę perimti čempionatą, jei šeimininkė nesugebėtų – ar būtų pripažinta netinkama – jo surengti?
Jei tokia taisyklė būtų galiojusi jau anksčiau, dabar FIFA nereikėtų sukti galvos, ką daryti, jei Kataras būtų diskvalifikuotas. Turėtume šeimininkės vaidmenį pasirengusią perimti alternatyvą – tiek 2022-ųjų turnyrui, tiek 2018-ųjų.
Pretendentės, kurias nugalėjo Rusija, turėjo visas galimybes – ir nuopelnus – rengti čempionatą: Anglija bei Portugalija ir Ispanija (pateikusios bendrą paraišką) ir Belgija su Nyderlandais (taip pat kartu).
Jų paraiškos buvo visiškai skaidrios, futbolo pasiekimai – įtikinami, o svarbiausia, nė viena iš jų nuo Antrojo pasaulinio karo laikų nėra aneksavusi kitos šalies teritorijos. Jei nors vieną iš šių šalių FIFA būtų formaliai paskyrusi „dublere“, dabar vyktų lobistinė kampanija, metanti moralinį ir politinį iššūkį Rusijos tinkamumui rengti Pasaulio čempionatą – ir nereikėtų iš naujo rengti konkurso.
Jei 2018-aisiais dalį Ukrainos teritorijos vis dar kontroliuos Rusija, kodėl ši šalis nusipelnė rengti Pasaulio futbolo čempionatą?
Kiekviename Pasaulio futbolo čempionate dalyvauja maždaug 10 Europos Sąjungos komandų. Pridėkime dar JAV, Japonijos ir Pietų Korėjos rinktines ir turėsime apie tuziną komandų, kurių pasitraukimas padarytų pakankamą poveikį, kad priverstų susimąstyti ir komercinius turnyro rėmėjus.
Tokiu atveju Rusijos galimybės surengti 2018-ųjų čempionatą tikrai susvyruotų. FIFA – organizacija, kuri į pinigus žiūri labai rimtai – greičiausiai nebandytų prieštarauti, kai ant kortos būtų pastatyta tiek pinigų.
Jai neliktų kitos išeities kaip tik atimti iš Rusijos čempionato rengimo teises ir atiduoti jas valstybei, kuri Vakarams (ir Vakarų bendrovėms-rėmėjoms) atrodytų priimtina.
Rusija, su savo milžiniškais atstumais, bjauriais miestais (išskyrus Sant Peterburgą ir Jekaterinburgą) ir ksenofobiškais politikais, tikrai nėra ideali renginio, aukštinančio spontanišką meistrystės raišką ir įvairovę, šeimininkė.
Rusija čempionato siekė tik tam, kad pakeltų savo tarptautinį prestižą, o turint galvoje jos neatleistiną elgesį tarptautinėje politikoje, būtų visiškai priimtina atimti iš Maskvos jos taip trokštamą prestižą.
Jokia šalis nėra be priekaištų, kad galėtų reikalauti absoliučios teisės rengti Pasaulio čempionatą – ir juo labiau ne tokia, kuri jėga atima teritoriją iš kaimynų. Tokio žingsnio tikslas, turime nepamiršti, būtų priversti Maksvą elgtis pagal gerus pasaulinius pilietiškumo principus. O rimtos diskusijos dėl 2018-ųjų čempionato padėtų tą pasiekti.
