1991 metais per pučą prieš Michailą Gorbačiovą, kuomet sovietinė imperija per tris dienas sudrebėjo ir žlugo, mes su savo draugais stovėjome Lubiankos aikštėje Maskvoje priešais galingus ir baimę keliančius KGB pastatus. Revoliucingai nusiteikusi minia buvo pasiruošusi nuversti kruviną režimo simbolį – Dzeržinskio, arba, kaip jį vadino bolševikai, „Geležinio Felikso“ paminklą.
Kai kurie drąsiausieji užlipo ant paminklo, užrišo ant kaklo virvę, tačiau tuomet aikštėje pasirodė Boriso Jelcino rėmėjai, kurie per mikrofoną ėmė rėkti, jog nereikia versti paminklo, nes krentanti jo galva „gali sudaužyti asfaltą ir sugadinti svarbias požemines komunikacijas“. Vyras paaiškino, kad didelis keliamasis kranas jau važiuoja į Lubianką ir jis nukels Dzeržinskio paminklą be jokių didesnių problemų, kultūringai. Revoliucingai nusiteikusi minia dvi ilgas valandas laukė krano, skanduodama: „Šalin KGB!“
Per tas dvi valandas aš pirmą kartą pajutau abejones antisovietinės revoliucijos ateitimi. Mėginau įsivaizduoti, kaip 1871 metų gegužės 18-ąją Prancūzijoje laukiama, kol bus galima nuversti Vandomo kolonas „civilizuotu būdu“.
Galiausiai atvažiavo darbininkai, jie nuvertė Dzeržinskį, įkėlė į automobilį ir išvežė. Žmonės bėgo šalia vežamo paminklo ir spjaudė į jį. Dabar skulptūra stovi prie Naujosios Tretjakovo galerijos esančiame atminimo parke, ir vienas Dūmos deputatas reikalauja, kad ji grįžtų į buvusią vietą. Matant pastaruosius įvykius mūsų šalyje, labai tikėtina, kad bolševikų teroro simbolis greitai sugrįš į Lubianką.
Tai, kaip greitai krito paminklai Ukrainoje, man vėl grąžino į atmintį epizodą su Dzeržinskiu. Dešimtys Lenino skulptūrų krito Ukrainos miestuose, ir niekas neragino protestuotojų nuversti jų „civilizuotu“ būdu, nes juk akivaizdu – „atsargus“ paminklų išmontavimas tiesiog simbolizuotų sovietinės valdžios išlikimą.
Rusijos valdžia aiškiai suprato, kad Ukrainoje kartu su Leninu sudaužė ir jų taip numylėtą „sovietinį žmogų“
Žmonių atmintyje, kolektyvinėje pasąmonėje išliko poeto Josifo Brodskio 1968 metais pasakyti žodžiai apie įstiklintą Staliną, ir 2014 metais jie nuvertė ir sunaikino Ukrainoje esančias Lenino statulas. Žmonės neišsaugojo jų.
Šis Maidano sukilimo žmonių elgesys su leninais, taip pat ir su prezidentu Viktoru Janukovyčium, aiškiai parodė, kad Ukrainoje vyksta tikra antisovietinė revoliucija.
Rusijoje ji iš tiesų niekada taip ir neįvyko. Leninas, Stalinas ir jų kraujo broliai kaip ir anksčiau ilsisi Raudonojoje aikštėje, šimtai paminklų stovi ne tik Rusijos miestuose, bet ir posovietinės šalies piliečių galvose. Prisiminkite, su kokiu pykčiu mūsų politikai sutiko žinią, kad sovietiniai simboliai buvo nuversti Ukrainoje. Kodėl reikia lieti įniršį ant praeities stabų? – jie klausė. Tačiau Rusijos valdžia aiškiai suprato, kad Ukrainoje kartu su Leninu sudaužė ir jų taip numylėtą „sovietinį žmogų“.
„Griauname Lenino skulptūras, nes jos simbolizuoja Rusiją!“ – sakė vienas iš jų. Taip, Sovietinę Rusiją, Sovietų Sąjungą, nuožmią Stalino sukurtą imperiją, kuri pavergė tautas, kuri atsakinga už holodomorą Ukainoje ir kuri statė darbo konentracines stovyklas. Tai buvo jų – Putino ir Janukovyčiaus – imperija, prieš kurią ir buvo nukreipta Ukrainos revoliucija. Verta pažymėti, kad visos prorusiškos demonstracijos Kryme ir rytų Ukrainoje visuomet vyksta netoli Lenino paminklų.
Rusijoje 1991 metais nevyko tai, kas dabar vyksta Ukrainoje. B.Jelcino sukilimas buvo „aksominė revoliucija“, kuri palaidojo sovietinę praeitį, tačiau nenuteisė nusikaltėlių – kaip kad Vokietijoje po Antrojo pasaulinio karo. Partijos funkcionieriai, kurie staiga tapo „demokratais“, nutempė sovietinį karstą į kampą, apgaubė dulkėmis ir pasakė: „Jis supus pats!“
Tačiau ne, to neįvyko: apklausų duomenys rodo, kad beveik pusė apklaustųjų galvoja, jog Stalinas buvo „geras vadovas“, šalies naujame istorijos vadovėlyje Stalinas vadinamas „efektyviu valdytoju“, o persekiojimai aprašomi kaip personalo pokyčiai, būtini Sovietų Sąjungos modernizavimui.
Sovietų Sąjunga žlugo geografiškai ir ekonomiškai, tačiau ideologine prasme ji išliko milijonų homo sovieticus galvose. Pasirodo, kad sovietinis mentalitetas gyvas, jis tik prisitaikė prie praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio laukinio kapitalizmo.
Sovietų Sąjunga žlugo geografiškai ir ekonomiškai, tačiau ideologine prasme ji išliko milijonų homo sovieticus galvose. Pasirodo, kad sovietinis mentalitetas gyvas, jis tik prisitaikė prie praėjusio amžiaus dešimtojo dešimtmečio laukinio kapitalizmo ir ėmė mutuoti posovietineje valstybėje.
Tai tik viena iš priežasčių, kodėl Ivano Žiauriojo sukurta ir Stalino įtvirtinta valdžios piramidė vis dar tegyvuoja.
Jelcinas, kuris staiga atsidūrė piramidės viršuje, nedarė nieko, kad ją pakeistų, pats pasirinko savo pasekėją – Vladimirą Putiną, kuris pirmoje savo kalboje pareiškė, jog Sovietų Sąjungos žlugimas buvo geopolitinė katastrofa.
Jis taip pat citavo konservatyvųjį carą Aleksandrą II, kuris sakė, kad Rusija turi tik du draugus - kariuomenę ir karinį laivyną. Rusijos valstybės aparatas ėmė judėti atgal į praeitį, o laikui bėgant – vis labiau į sovietinius laikus.
Po 15 metų kelionės atgal į Sovietų Sąjungą, buvusio KGB agento Vladimiro Putino monarchiniu principu valdoma žemė tapo jo psichosomatikos auka. Visos jo baimės, polinkiai, silpnumai, kompleksai tampa valstybės politika.
Jei lyderis yra paranoiškas, visa šalis kovoja su priešais ir šnipais; jei lyderis blogai miega, visos ministerijos dirba naktimis, jei lyderis blaivininkas, visi privalo mesti gerti
Jei lyderis yra paranoiškas, visa šalis kovoja su priešais ir šnipais; jei lyderis blogai miega, visos ministerijos dirba naktimis, jei lyderis blaivininkas, visi privalo mesti gerti; jei lyderis yra alkoholikas, visi privalo gerti; jei lyderis nekenčia Amerikos, su kuria nuolat kovėsi jo numylėtoji KGB, visi žmonės nekenčia jos.
Tokia šalis negali turėti nuspėjamos ateities, jai nepaprastai sunku vystytis. Sunkiai protu suvokiamos lenktynės visuomet buvo Rusijos skiriamasis požymis, tačiau po Ukrainos krizės tai dar labiau išryškėjo: dabar nei vienas žmogus šalyje nežino, kas jam nutiks kitą mėnesį, savaitę, po kelių dienų.
Nemanau, kad net pats V.Putinas tai žino, jis tapo savo paties strategijos – blogo Vakarų nemėgstančio vyruko – auka.
Lenktynių ratas užsidarė, dabar mes visi supratome žaidimo taisykles. Pirmąjį V.Putino buvimo valdžioje dešimtmetį jo koziris buvo stabilumas, neleidęs opozicijai išstumti jo iš posto. Tačiau dabar šią kortą pakeitė klastinga pikų dama – jo kaprizingumas. Ir šią kortą gali nukirsti tūzas.
Herberto Wellso knygos „Rusija yra sutemose“ žodžiai, skirti bolševikinei Rusijai, dabar – daugelio rusų lūpose. „Po kojomis dreba žemė“ – tokie žodžiai irgi girdimi kiekvieną dieną. Rusija, gigantiškas ledo luitas, užšaldytas Putino režimo, po Krymo įvykių atskilo nuo Europos žemyno ir pajudėjo į nežinomybę.
Kas dabar nutiks šaliai, kokioje jūroje ar pelkėje ji keliaus, galima tik spėlioti. Tokiais atvejais negali kliautis logika, o tik intuicija.
Leninas, Stalinas ir jų kraujo broliai kaip ir anksčiau ilsisi Raudonojoje aikštėje, šimtai paminklų stovi ne tik Rusijos miestuose, bet ir posovietinės šalies piliečių galvose
Daugelis mąstančių rusų jaučia, kad Rusijos bandymas atsikąsti Krymą nuo Ukrainos, jai yra per didelis kąsnis – ji nesugebės jo praryti ir suvirškinti.
Mūsų valdžia nebeturi tinkamų dantų , o jos skrandis nebeveikia taip, kaip anksčiau. Jei palyginsime dabartinę posovietinę mešką su sovietine, belikęs geriausiu atveju urzgimas.
Posovietinę mešką užvaldė tūkstančiai korumpuotų parazitų, kurie įsibrovė į kūną dar dešimtame dešimtmetyje, per paskutinį dešimtmetį išplito neįtikėtinais kiekiais ir dabar ėda iš vidaus. Kai kas jos judesius gali suprasti kaip vis dar dirbančius galingus raumenis, tačiau tai apgaulė. Nėra raumenų, dantys išbyrėję, o į smegenis keliauja nervus dirginantys prieštaringi impulsai: „Praturtėk“, „modernizuokis“, „kurk Didžiąją Rusiją“, „atkurk Sovietų Sąjungą“, „priešinkis Vakarams“, „nusipirk namus Rivjeroje“, „taupyk doleriais ir eurais“, „atostogauk Korševelyje“, „būk patriotas“, „ieškok išorės priešų“.
Beje, kalbant apie priešus išorėje, V.Putinas, kalbėdamas apie Krymą, paminėjo „penktąją koloną“, „valstybės išdavikus“, kurie neva trukdo Rusijai judėti pergalės link.
Daugelis jau pastebėjo, kad „valstybės išdavikai“ susišaukia su Adolfo Hitlerio „Mein Kampf“. Daugeliui rusų tai sukėlė rūpestį – ką iš valstybės vadovo lūpų išgirsime vėliau – o inteligentijai šoką. Reikėtų pabrėžti, kad šiuo metu itin susirūpinusi yra inteligentija. Kol masės, palaikančios valdžią, mitinguose šaukia: „Krymas mūsų!“, inteligentai svarsto:
Tuoj prasidės represijos, lygiai kaip 1937 metais
Jis neapsiribos tik Ukraina
Panašu, kad laikas palikti šalį
Nebeįmanoma žiūrėti televizijos – ten vien propaganda
Rusija yra pasaulio parijai
Mane sukrėtė visa tai, kas vyksta
Netrukus grįš savilaida ir pogrindinė literatūra
Aš pripažįstu, kad šis pokalbis yra daug sunkesnis po Krymo aneksijos. O savo inteligentijos broliams ir seserims noriu pasakyti: „Draugai, per visus tuos metus draugas Putinas tapo tuo, kas jis yra, vien dėl mūsų pačių silpnumo“.
Ukraina parodė Rusijai, ką reiškia mylėti laisvę ir netoleruoti meluojančio banditiško režimo. Ukraina rado jėgų atsiskirti nuo posovietinio ledo luito ir išplaukti Europos link. Maidanas įrodė pasauliui, kad žmonės gali būti tuo, kuo jie nori būti.
Tačiau kai skaičiau apie tai, kas vyksta Maidane, supratau, kad negaliu įsivaizduoti, jog kažkas panašaus galėtų vykti dabartinėje Maskvoje. Sunku įsivaizduoti maskviečių, kurie dieną ir naktį budi Raudonojoje aikštėje, nepaisydami OMON dalinių, einančių prieš skriejančias kulkas. Tam, kad tai nutiktų, turi pasikeisti ne tik pasaulis aplink mus, bet ir mūsų galvose. Ar sulauksime to?
Tada, 1991 metų rugpjūtį, mes neturėjome laukti krano Lubiankoje, turėjome versti paminklą patys. Tegul tai ir būtų sugadinę asfaltą ar „svarbias požemines komunikacijas“.
Galbūt tuomet mes būtume gyvenę kitokioje šalyje.
Turi paleisti praeitį, kol netampa per vėlu.
