Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Simbolinių kruvino Kijevo nuotraukų herojai: „Nuotraukose iškart savęs net neatpažinome“

Neramumai Kijeve
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr. / Neramumai Kijeve
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Agence France-Presse“ fotografo padarytos nuotraukos iš mirtinų susirėmimų Kijeve, kuriose užfiksuoti protestuotojai kruvinais veidais smerkiamai žiūri į „Berkut“ pareigūną, apskriejo visą pasaulį. Du Kijevo gyventojai tapo vieni iš kraujuojančios Ukrainos sostinės simbolių. Ukrainos laikraščio „Fakty“ žurnalistė pasikalbėjo su nuotraukos herojais – mokslų daktaru Mykola Kuznecovu ir jo sūnumi Ihoriu.

59-erių M.Kuznecovas – mokslų daktaras, Kijevo politechnikos instituto profesorius, dėstytojavęs Švedijoje, Anglijoje ir Vokietijoje, Nacionalinės mokslų akademijos narys, valstybės apdovanotas už pasiekimus mokslo ir technologijų srityje. Jo sūnui Ihoriui – 27-eri. Jis taip pat studijavo tiksliuosius mokslus. Abu jie vasario 18 dieną buvo žiauriai sumušti Instituto gatvėje Kijeve. „Specialiųjų pajėgų sparčiai gausėjo, ir mes buvome apsupti iš visų pusių“, – kraupią dieną prisiminė M.Kuznecovas.

Revoliucija turėjo būti – žmonės nebenorėjo būti žeminami

„Oranžinė revoliucija“ ir jos pažadai dėl pokyčių žmones labai nuvylė, – sakė M.Kuznecovas. – Mus apgavo – galų gale iš banditų niekad nebuvo pareikalauta jokios atsakomybės. Kai Viktoras Janukovyčius atėjo į valdžią, šalyje išaugo korupcija, buvo priimti drakoniški įstatymai, sunaikinti demokratijos likučiai. Atrodė, kad nėra jokios išeities iš tuometinės situacijos. Aš buvau tikras, kad žmonės paklus tokiai savivalei. Dabar džiaugiuosi, kad klydau.“

Maidane visą laiką labai jautėsi vienybė – niekam nebuvo įdomu nei ką tu dirbi, nei tavo socialinė padėtis. Visi buvo lygūs. Visi turėjo tik vieną troškimą – gyventi europietiškoje valstybėje

„Pirmasis ženklas, kad reikalai pradeda keistis, buvo studentų protestas Maidane praėjusių metų lapkritį, kuomet jie susirinko reikalauti integracijos į Europą. Mano šeima buvo šokiruota, kaip žiauriai milicija sumušė tuos vaikus vien dėl to, kad jie norėjo gyventi europinėje valstybėje. Nuo tada aš kartu su žmona ir sūnumi nuolat lankėmės Maidane, taip paremdami tūkstančių žmonių protestą – žmonių, kurie nebenorėjo toliau būti žeminami“, – pasakojo ukrainietis.

Jo teigimu, Maidane visą laiką labai jautėsi vienybė – niekam nebuvo įdomu nei ką tu dirbi, nei tavo socialinė padėtis. Visi buvo lygūs. Visi turėjo tik vieną troškimą – gyventi europietiškoje valstybėje be kyšių ir korupcijos.

„Iš pradžių savo mylimus vyrus išleisdavau ramia širdimi – buvau tikra, kad pareigūnai nebedrįs pulti taikių protestuotojų, – pripažįsta 56-erių Mykolos žmona Alla. – Kai situacija Maidane pradėjo blogėti, bandžiau uždrausti savo vyrui ir sūnui ten eiti. Tačiau mano vyras atsakė, kad dvidešimtmečiai vaikai kovoja su totalitariniu režimu, todėl jis negali ramiai sėdėti namuose.“

AFP/„Scanpix“ nuotr./Kijeve sužeisti protestuotojai
AFP/„Scanpix“ nuotr./Kijeve sužeisti protestuotojai

Lemtinga vasario 18-oji

„Vasario 18 dieną aš su sūnumi, kaip ir visada, ėjome į universitetą. Jau nuo pat ryto Maidane jautėsi įtampa, nes atrodė, jog viskas žlunga. Mes paskambinome namo, kad iš darbo išeisime anksčiau. Grįžę namo užvalgėme ir persirengėme – kiek anksčiau susidūręs su „Berkut“ vyrais susiplėšiau naujo švarko rankovę, ir žmona supyko“, – šyptelėjo M.Kuznecovas.

„Kiekvienas prabėgantis pareigūnas stengėsi bent kelis kartus suduoti lazda. Mūsų pečiai buvo žiauriai sumušti, milicininkai stipriai sudaužė kepenis, tačiau dauguma jų vis taikė į galvas“, – pasakojo jis

„Nuėjome į Instituto gatvę likus vos kelioms minutėms iki „Berkut“ atakos. Tuomet viskas buvo ramu, mes palengva artėjome prie žmonių. Staiga specialiųjų pajėgų vyrai įsiveržė, ir Maidano kovotojai pasileido bėgte atgal. Žmonės klupo ir krito. Pareigūnų sparčiai daugėjo, ir aš su Ihoriu netrukus buvome apsupti iš visų pusių. Kiekvienas prabėgantis pareigūnas stengėsi bent kelis kartus suduoti lazda. Jų lazdos buvo ne guminės, o plastikinės, kurių smūgiai buvo žymiai stipresni. Mūsų pečiai buvo žiauriai sumušti, milicininkai stipriai sudaužė kepenis, tačiau dauguma jų vis taikė į galvas“, – pasakojo jis.

Vėliau paaiškėjo, kad protestuotojai buvo ne tik mušami, bet į juos buvo ir šaudoma. Pagalbą teikiantys gydytojai ant M.Kuznecovo ir jo sūnaus kūnų rado guminių kulkų žymes.

„Labai bijojau minioje pamesti sūnų, todėl stipriai laikiau jo ranką, – tęsia M.Kuznecovas. – Mes bėgome laikydami vienas kitą, o tuo metu milicininkai nuolat mušė. Kraujas liejosi iš žaizdų, tačiau atrodė, kad tai tik dar labiau skatina “Berkut„ vyrus. Mums pavyko ant kojų išsilaikyti kokius 50 metrų – kai prabėgome kažkokią platformą, jie mus pargriovė ir pradėjo toliau mušti – ne tik su lazdomis, bet ir spardė kojomis.“

Viena moteris gelbėjo dešimtis protestuotojų

Tačiau M.Kuznecovas sako, kad jie nukrito geroje vietoje – nors jo akys buvo užlietos krauju, už kelių metrų vyras pamatė įėjimą į rūsį, ir davė ženklą sūnui šliaužti ten. „Berkut“ matė juos besislepiančius prie įėjimo į rūsį, tačiau norėdami juos užpulti turėjo išsukti iš savo kelio, todėl milicininkai tiesiog prabėgdavo. „Neįsivaizduoju, kaip mums būtų baigęsi, jeigu nebūtų buvę tos priedangos“, – sako M.Kuznecovas. Tuomet iš pastato išėjo moteris, juos abu įleido į vidų, ir pasakė pasislėpus būti tol, kol viskas nurims. Anot jo, aplink buvo dar bent kelios dešimtys sužeistų žmonių, kuriuos ta pati moteris paslėpė savo name.

„Kraujas liejosi iš žaizdų, tačiau atrodė, kad tai tik dar labiau skatina „Berkut“ vyrus“, – sako M.Kuznecovas.

„Kai susirėmimai nurimo, mes išlindome. Pastebėjome “Berkut„ vyrą – jis liepė mums parodyti savo kišenes, nes ieškojo ginklų. Aš teturėjau keletą metro bilietų. Ihoris ištraukė savo laikrodį, tačiau buvo toks silpnas, kad nebepajėgė jo atgal įsidėti. Tuomet priėjo kitas specialiųjų pajėgų pareigūnas, kuris mums nurodė, kur galime gauti medicinos pagalbą. Mes ignoravome jo žodžius – visi žinojome, kad prie daugumos ligoninių stovėjo specialiųjų pajėgų autobusiukai, kuriuose milicininkai tik ir laukė progos sučiupti Maidano kovotojus“, – kalbėjo M.Kuznecovas.

Bandydami kiemais pasitraukti iš pavojingos vietos, abu vyrai sutiko savanorius, kurie suteikė jiems pirmąją pagalbą ir sutvarstė galvas. 

„Reikia pabrėžti, kad „tituškos“ ėjo iškart po „Berkut“, ir toliau mušė sužeistuosius“, – teigė M.Kuznecovas.

„Apkabinau ir pajaučiau, kad jie – permirkę krauju“

Praėjus dviems valandoms ir susirėmimams kiek nurimus, M.Kuznecovas paskambino savo žmonai. „Mykola sakė, kad jiems abiems yra viskas gerai, jie slėpėsi viename name, ir netrukus grįš namo, – prisiminė Alla. – Bet aš jaučiau, kad nutiko kažkas blogo. Net mūsų šuo elgėsi keistai – nuolat inkštė ir slankiojo iš vieno kambario į kitą. Įsijungiau televizorių ir pamačiau, kaip “Berkut„ muša protestuotojus. Iškart paskambinau taksi, kad jie pargabentų mano vyrą ir sūnų namo, tačiau išgirdę adresą taksi operatorės atsisakė priimti iškvietimą. “Ar žinote, kas ten dedasi? Ar jūs siųstumėte ten savo sūnų?„, – sakė man viena operatorė. Aš atsakiau, kad sutikčiau sumokėti bet kiek, nes ten buvo mano vyras ir sūnus. Tačiau jos vis tiek kategoriškai atsisakė.“

„Apimta nevilties aš išėjau laukan, pradėjau gatvėse ieškoti kokio nors automobilio. Galų gale vienas privataus taksi vairuotojas sutiko mane pavežti. gatvėse buvo milžiniškos spūstys, todėl mums tik šiaip ne taip pavyko pasiekti vietą, kur laukė vyras ir sūnus. Jau buvo sutemę, todėl net ne iškart juos pamačiau. Apsidžiaugus, kad jie abu gyvi, juos stipriai apkabinau, bet pajaučiau, kad... aš prie jų limpu. Jų visi drabužiai buvo permirkę krauju! Tik tuomet pamačiau jų sutvarstytas galvas ir pajaučiau, kad vyro ranka tiesiog kabėjo nejudri. Jie abu vos pastovėjo ant kojų. Jiems viską skaudėjo – net namie negalėjo nei atsisėsti, nei atsigulti“, – pasakojo M.Kuznecovo žmona.

„Apsidžiaugus, kad jie abu gyvi, juos stipriai apkabinau, bet pajaučiau, kad... aš prie jų limpu. Jų visi drabužiai buvo permirkę krauju!“, – pasakojo M.Kuznecovo žmona.

Ji sakė bijojusi kviesti greitąją pagalbą, todėl nusprendė ryte pati juos nugabenti pas gydytoją – šeimos draugą. Tą naktį šeimos vyrų žaizdomis ji rūpinosi pati. „Nepanikuoti, kad ir kas nutiktų – taip kartą buvau mokyta prieš šuolį parašiutu. Turėjau pasirūpinti sumušimais, nubrozdinimais, lūžusiais kaulais, bet treneris mane buvo mokęs, kad nereikia bijoti, ir nereikia prarasti savitvardos. Šie patarimai pasirodė labai pravartūs gyvenime“, – kalbėjo moteris.

Nuotraukose savęs iškart nepažino

M.Kuznecovui galva buvo praskelta dviejose vietose – kitą dieną medikai abi žaizdas susiuvo. Buvo sulaužyta mentė, todėl iki šiol jis nešioja įtvarą. Ihorio galvą reikėjo siūti trijose vietose. Iki šiol abiejų vyrų pečiai yra juodai mėlyni nuo sumušimų, ant kūno likę ir žymės nuo guminių kulkų. Tačiau palengva jie sveiksta.

„Ar prisimenate, kaip jus fotografavo?“, – paklausė žurnalistė. „Prisimenu tik fotoaparato garsą. Tą patį vakarą, kai nuotraukos pasirodė internete, mūsų draugai pradėjo skambinti, klausti, kaip mes jaučiamės, siūlė savo pagalbą“, – sakė Ihoris.

„Mes iškart neatpažinome savęs nuotraukoje. Aš net neatsimenu, kaip fotografavo – tuomet buvo labai sunku judėti, visą kūną skaudėjo, skaudėjo šonkaulius, akys buvo užlietos krauju. Mes laikėmės vienas už kito, kad nenukristumėme. Tačiau privalėjome eiti toliau“, – sakė M.Kuznecovas.

„Dabar jau aišku, kad šie žmonės kovoje ne be reikalo – pokyčiai ateina. Tačiau pergalė buvo labai brangi“, – straipsnį baigė „Fakty“ žurnalistė.

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min