31 metų Jurgita Kaselytė jau kelerius metus gyvena Strasbūre. „Esu 500 km nuo įvykių epicentro, bet bendra prancūzų nuotaika net labiau išreikšta ne pačiame Paryžiuje, o kituose šalies miestuose. Vakar buvau miesto aikštėje ir tą nuotaiką galėjau beveik fiziškai apčiuopti“, – mintimis su 15min.lt dalijosi lietuvė.
JE SUIS CHARLIE – tik šia nuotaika šiandien gyvenama visoje šalyje. „Tai – ne vien laisvės išraiška, tai – ne vien užuojauta, bet ir nerimas, nors dar ne panika. Tai – toks jausmas, kad tuoj tuoj suvoksi, kad tai, ką manei, nebuvo visiška tiesa, tai, ką manei apie tuos, kurie yra tavo kaimynai, eiliniai gatvėje pralenkiami žmonės. Kitaip tariant, islamas šiandien ne tas pats, kuris buvo dieną prieš tai“, – svarstė moteris.
Jos nuomone, būtų labai lengva supykti ant visų musulmonų, bet oficialiai išreikštas noras kitoks: Prancūzijos musulmonai neturi stoti kiton barikadų pusėn, jų niekas neprovokuoja tapti priešais – atvirkščiai, jie kviečiami būti kartu ir, anot prezidento, didžiausia vertybė ir dorybė yra susivienyti ir visiems kartu pasmerkti barbariškumą, nesvarbu, kuo jis būtų maskuojamas.
Kaip ir ką pasakyti vaikams, kaip teisingai nukreipti jų mintis, nes jie klausia, o tėvams ir mokytojams sunku rasti tinkamus atsakymus, nes jie vis dar sutrikę.
„Facebook“ ir televizijoje yra viešų pasisakymų iš pačių musulmonų, kad jie smerkia išpuolį. Taip jie bando apginti islamą, bet ne teroristus.
Tačiau iškilo visuotinis klausimas: kaip ir ką pasakyti vaikams, kaip teisingai nukreipti jų mintis, nes jie klausia, o tėvams ir mokytojams sunku rasti tinkamus atsakymus, nes jie vis dar sutrikę. O ką tuo metu galvoti paaugliui? Jie nelauks, kol suaugusieji apsispręs, jie susidarys subjektyvią nuomonę anksčiau“, – nuogąstauja J.Kaselytė.
Ji pati jautriai reaguoja į tai, kas vyksta. „Auginu dar ir 7-metį sūnų, todėl man svarbi socialinė temperatūra, kurioje esame, ir visiškai neišskiriu savęs nuo to bendro visuotinio jausmo. Šiandien Prancūzijoje nejauku net garsiai juoktis“, – kalbėjo moteris.
„Antys“ visada skraidys aukščiau nei kulkos
Lietuvės Augustinos Žygaitės draugas Jeanas Marie Tanguy iš Normandijos įsitikinęs, kad išpuolis prieš „Charlie Hebdo“ redakciją nusipelno didžiausios bausmės, nors aukų jau nesugrąžinsi į gyvenimą.
„Šis veiksmas mums visus asmeniškai palietė iki širdies gelmių, reikia, kad Prancūzija atrastų nusikaltėlius ir kad daugiau toks barbariškas aktas nepasikartotų“, – sakė J.M.Tanguy.
Jis pažymėjo, kad „Antys“ visada skraidys aukščiau nei kulkos. „Antys“ prancūzų žurnalistų žargone reiškia savaitinį leidinį.
Prancūzijoje gyvenanti Laura Karčiauskaitė-Potet pasakojo, kad bendros nuotaikos po išpuolio šalyje tiesiog siaubingos. Bet tuo pačiu justi ir begalinė vienybė.
„Visur ir visi kalba tik apie tai, kas įvyko: radijas, televizija, žmonės gatvėse ir parduotuvėse, net ir tie prancūzai, kuriems šis leidinys nepatiko, šiandien yra solidarūs: ne tik dėl pagarbos žuvusiems, bet ir dėl žodžio laisvės. Be to, taip siekiama parodyti, kad Prancūzija yra vieninga ir neįbauginama šalis“, – įspūdžiais dalijosi lietuvė.
