Kai V.Putinas praėjusią savaitę Paryžiuje susėdo prie oficialių pietų stalo su Prancūzijos prezidentu Francois Hollande'u (tai buvo vieni iš dviejų oficialių pietų tą pačią dieną, taip išvengiant V.Putino ir B.Obamos kelių susikirtimo), jam turėjo būti atleista už mąstymą, kad blogiausi „piktų susidūrimų“ momentai su Vakarais liko jo užnugaryje. Net jeigu Ukraina grims į didesnį konfliktą, Europos lyderiai stokoja noro naujoms sankcijoms prieš Rusiją. Diplomatinė izoliacija, kuria gąsdina Vakarų lyderiai, V.Putino asmeniškai neliečia. O Prancūzija toliau ketina pardavinėti „Mistral“ laivus Rusijai.
V.Putinas taip pat gali manyti, kad Ukrainoje jis gaus tai, ko nori, net jei Maskva tiesiogiai nediriguoja kasdienei kovai Ukrainos Rytuose. Ukrainoje naujai išrinktas prezidentas šokolado magnatas Petro Porošenka, kuris buvo inauguruotas savaitgalį, paveldi nepatogų ir sunkiai išsprendžiamą konfliktą, kuris nukreips dėmesį nuo kitų problemų, tokių kaip merdėjanti šalies ekonomika. Finansinės bėdos ir poreikis baigti kovą privers P.Porošenką tvarkyti reikalus su V.Putinu – tuo pat metu Kremlius turės priimti P.Porošenką kaip turintį galios pašnekovą.
Mažų mažiausiai V.Putinas ir separatistų pajėgos Ukrainos Rytuose, įkvėptos ir daugeliu atveju remiamos Kremliaus, net jeigu nevaldomos jo, privedė prie to, kad Ukrainos įstojimas į NATO yra neįmanomas. To paranojiškai V.Putinas ir bijojo nuo pat Maidano protestų Kijeve praėjusį lapkritį pradžios. Kremlius neabejotinai toliau sieks Ukrainą priversti pamiršti tokius siekius. Negana to, neramumai Ukrainos Rytuose suteikia V.Putinui „derybų kozirį“, kurį jis gali išmesti Kijevui gąsdinti. Taip pat juo galiausiai gali būti pasinaudota didesnei decentralizacijai.
Gali būti, kad V.Putinas nebuvo atkalbėtas nuo įsiveržimo į Rytų Ukrainą, grasinant sankcijomis, tačiau jis tai padarytų tik tada, kai nebūtų kitokio būdo pasiekti jo užsibrėžtiems tikslams.
Prieš kelias dienas NATO pranešė, kad Rusija atitraukė didžiąją dalį maždaug iš 40 tūkst. savo karių, kurie buvo sutelkti prie sienos su Ukraina, o likusios pajėgos taip pat ruošiasi išvykti. Tūkstančiai karių, dislokuotų prie Ukrainos sienos, buvo skirti daugiausia įbauginti ir atgrasinti Ukrainos pajėgoms bei veikė kaip priedanga teroristams, užiminėjantiems vyriausybinius pastatus. Grėsmė, kuria dalijasi tiek V.Putinas, tiek P.Porošenka, yra tai, kad ši strategija veikė net per gerai. Nepriklausomai nuo to, kokie buvo politiniai tikslai prieš kelias savaites, juos surijo smurto logika.
„The Economist“ atkreipia dėmesį, kad Ukrainoje vykdoma antiteroristinė operacija taip pat temdo vietos gyventojų nuotaikas. Leidinys primena Luhansko centre prie srities administracijos pastato, kurį buvo užėmę teroristai, birželio 2 d. nugriaudėjusį sprogimą. Sprogimas vyko ore – tiesiai virš srities administracijos pastato. „Rankine priešlėktuvinės gynybos sistema buvo šaudoma į lėktuvą, tačiau papuolė į šiluminę gaudyklę, – pasakojo vienas iš liudininkų. Priešiškumas naujai valdžiai Kijeve buvo sukeltas Rusijos skleidžiamos propagandos, tačiau daugiau civilių mirčių ir apgulties jausmas taip pat daro savo. V.Putinas nori destabilizuotos ir silpnos Ukrainos, o ne suskaldytos ir apimtos civilinio karo chaoso.
V.Putinas pirmą kartą po Krymo aneksijos ir neramumų Rytų Ukrainoje protrūkio leidosi į kelionę po Europą. Yra dvi versijos dėl to, kas dedasi jo galvoje. Pirma, jis mano, kad Europai stinga noro prieš Rusiją imtis skausmingesnių ekonominių sankcijų. Antra, jis siekia to, kad Rusija būtų pasirengusi apsieiti be Vakarų, įtvirtindama save Azijoje.
Dėl pirmojo punkto jis teisus. Europos lyderiai negali nepastebėti 450 mlrd. dolerių per metus, gaunamų iš prekybos su Rusija, todėl pernelyg rizikinga imtis griežtesnių sankcijų. „Mistral“ laivai, kainuojantys 1,7 mlrd. dolerių, labai svarbus Prancūzijos ginklų eksporto pramonei, rodo, kad komerciniai sumetimai laimi. Be to, kraštutinių dešinių partijų visoje Europoje iškilimas suteikia V.Putinui daugiau komforto. „Kad ir prancūzų Nacionalinis frontas turi ideologinių panašumų su Kremliumi“, – pažymi Thomas Gomartas iš Prancūzijos tarptautinių santykių instituto Rusijos centro.
Laukiamas įsitvirtinimas Azijoje yra didelė geopolitinė avantiūra. Jos rezultatas pamažu ryškėja. Gegužės 29 d. Rusijos, Kazachstano ir Baltarusijos prezidentai pasirašė sutartį, pagal kurią bus įkurtas didelis prekybos blokas – kaip tikimasi, galėsiantis mesti iššūkį JAV, Europos Sąjungos (ES) ir Kinijos ekonominei galybei. Vladimiras Putinas, Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka ir Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas dokumentą dėl Eurazijos ekonominės sąjungos, aktyviai propaguojamos Maskvos, įkūrimo pasirašė po Astanoje vykusių derybų. Eurazijos ekonominė sąjunga turėtų sutvirtinti ryšius tarp buvusių Sovietų Sąjungos respublikų, jau įkūrusių muitų sąjungą 2010 metais.
„Nors tai buvo stimulas V.Putino pastangoms demonstruoti įtaką posovietiniame pasaulyje, jokio triumfo nebuvo“, – teigė Aleksejus Malašnko iš Maskvos „Carnegie“ centro. Tiek N.Nazarbajevas, tiek A.Lukašenka yra atsargūs su V.Putinu, tačiau nori laikytis arčiau jo.
„The Economist“ primena, kad gegužę Rusija pasirašė veikiau politinę ir smarkiai nuostolingą ilgalaikę dujų tiekimo Kinijai sutartį. Šis sandoris reiškia politinį triumfą V.Putinui, kuris stengiasi įsiteikti naujiesiems partneriams Azijoje, kai klientai Europoje mėgina mažinti savo priklausomybę nuo Rusijos dujų ir tokiu būdu sustiprinti savo pozicijas derybose su Maskva, kuri neseniai aneksavo Krymą, atimdama jį iš Ukrainos.
V.Putinas rizikuoja susidurti su tuo, ko norėjo išvengti. Ukrainą jis prarado kaip sąjungininkę, kaip potencialią partnerę Eurazijos sąjungoje, kai NATO stiprina savo gynybą. NATO sustiprino savo pajėgas Lenkijoje ir Baltijos šalyse. Už tai reikėtų pasakyti „ačiū“ V.Putino veiksmams Ukrainos atžvilgiu. Ir bandydama išsaugoti savo suverenitetą bei ekonominę įtaką santykiuose su Europa ir Vakarais, Rusija rizikuoja visa tai iškeisti į priklausomybę nuo Kinijos.
