Šiame nuodugniame tyrime dalyvavo 62 emigrantai – daugiausia iš Lietuvos, Latvijos, Kinijos ir Lenkijos, dirbantys penkiose vietovėse.
Ataskaitoje pažymima, kad atvykėliai, gyvenantys izoliacijoje, dažnai nemokantys anglų kalbos ir nežinantys savo teisių, skundėsi depresija, kai kurie bandė žalotis.
Apklausti emigrantai pasakojo, kad nemažai jų turi mokėti tarpininkams už atvažiavimą į Didžiąją Britaniją, įsiskolina jiems arba negauna pažadėto darbo. Darbuotojai dažnai gąsdinami, naudojama seksistinė ir rasistinė kalba, jie sakė, kad yra „vertinami kaip mašinos, o ne kaip žmonės“, jiems pateikiamos užduotys, kurių neįmanoma įvykdyti, patiria išnaudojimą ir gyvena labai blogomis sąlygomis, tapę visiškai priklausomi nuo darbdavio, gauna mažesnį nei minimalų atlyginimą. Leidinyje pažymima, kad nors daugelis iš apklaustųjų emigrantų Didžiojoje Britanijoje gyvena legaliai, jų darbo sąlygos toli nuo legalių.
Ataskaitoje cituojami kelių lietuvių pasakojimai. Pavyzdžiui, 50 metų Nina iš Lietuvos pasakojo: „Mes kiekvienas sumokėjome 250 svarų sterlingų už tai, kad X surado darbą... Tai buvo mokestis už teisę dirbti... Ji nepareikalavo mokesčio iškart. Kai pradėjome dirbti, uždirbome šiek tiek pinigų, ji pareikalavo 250 svarų sterlingų iš kiekvieno. Jei nesumokėsi, liksi be darbo“.
Kiti apklausti emigrantai pasakojo apie siaubingas darbo sąlygas, apninkančią depresiją ir sužlugusias svajones.
Tyrimo išvadose pažymima, kad žemiausiuose Didžiosios Britanijos darbo rinkos sluoksniuose sąlygos labai dažnai yra sunkios ir panašios į išnaudojimą. „Darbas sunkus, mažai apmokamas ir nesaugus; daug apklaustųjų vos sugeba uždirbti tiek, kad galėtų išgyventi. Baimė ir bejėgiškumas egzistuoja beveik visur, darbuotojai jaučiasi nereikalingi ir nesunkiai pakeičiami“, – rašo tyrėjai.
Rašoma, kad daugelis atvykėlių emigraciją renkasi dėl ekonominės būtinybės, jų pasirinkimai riboti dėl to, kad nemažai jų nemoka anglų kalbos ir priversti prašyti pagalbos juos išnaudojančių tarpininkų.
