2004 metų gruodį pasaulis pamatė naują Ukrainą. Įkarščio apimti ukrainiečiai ryžtingai, ir tuo pačiu metu taikiai, pareiškė savo norą ginti laisvę ir savarankiškai rinkti aukščiausiąją šalies valdžią.
Metais anksčiau pasaulis regėjo įkvėptus žmonių veidus Gruzijoje per Rožių revoliuciją. Posovietinėje erdvėje spalvotosios revoliucijos tapo logiška XX amžiaus 9 dešimtmetyje Rytų Europoje kilusio išsivadavimo judėjimo tąsa ir įėjo į pasaulio istoriją kaip „aksominės“. Tačiau globalūs politiniai pokyčiai be ryškių, kupinų patoso pergalių turi ir sudėtingas ištakas, atspalvius, dažnai taip ir liekančius istorijos užkulisiuose, nors tiesiogiai tuos pokyčius lėmė.
Ukrainai reikia naujos politikos kokybės. Todėl siūlau eiti dar toliau ir tuo pačiu metu surengti išankstinius ne tik prezidento, bet ir parlamento rinkimus.
Tai kas gi vyko Oranžinės revoliucijos užkulisiuose 2004-ųjų gruodį? Senoji valdžia sutiko su tautos reikalavimais, tačiau su sąlyga, kad bus pakeista šalies Konstitucija. Todėl paskubomis, be ekspertų įvertinimo, neatsižvelgus į mokslininkų nuomonę, neapsvarsčius parlamente svarbiausiame valstybės įstatyme buvo padaryta pataisų.
Iš tiesų tuometinių pakeitimų iniciatoriai skubėdami padėjo „uždelsto veikimo bombą“. Jų tikslas buvo ne gerinti politinę sistemą, o priešingai – ją išbalansuoti. Prezidentas neteko daug galių, parlamentas tapo neatskaitingas, žadėta ir seniai brandinta savivaldos reforma buvo atidėta neribotam laikui.
Kaip vėliau paaiškėjo, visa ši politinių šachmatų partija turėjo išankstinį tikslą – bendra politinės sistemos netvarka turėjo atimti iš šalies realių permainų galimybę.
Nors daugybę kartų bandžiau siekti valdžios vienybės, man neliko kitos išeities, kaip inicijuoti Konstitucijos reformą. Mes sukūrėme nacionalinę konstitucinę tarybą, į kurią buvo pakviestos visos politinės jėgos, tarp jų ir opozicinės, taip pat teisininkai, mokslininkai ir konstitucinės teisės žinovai. Vėliau po ilgų, sunkių ir dažnai stabdančių derybų mano komanda parengė atnaujintos Konstitucijos projektą. 2009 metų kovo mėnesį jį pateikiau Aukščiausiajai Radai siūlydamas jį apsvarstyti ne tik parlamento nariams, bet ir visai ukrainiečių tautai, nes jame buvo kalbama apie pribrendusias reformas visose politinio ir visuomeninio šalies gyvenimo srityse.
Atnaujintoje Konstitucijoje svarbiausia yra žmogaus ir piliečio teisių bei laisvių garantija. Atskirai įtvirtintas piliečių lygybės prieš įstatymą ir teismą principas. Taip pat sustiprinta konstitucinė vaikų apsauga, suformuluotas naujas įstatymas apie ribotos fizinės galios asmenų teises.
Pasiūlyti svarbiausio įstatymo pakeitimus pagimdė būtinybė reformuoti teismus ir teisminę sistemą, pavyzdžiui, atimti iš prokuratūros „Stalino teisę“ į ikiteisminį bylos nagrinėjimą ir vietoj jo įvesti taikos teisėjo instituciją.
Iš esmės bus sustiprintas tiesioginis tautos valdymas, kuriant įstatymus galės pasireikšti tiesioginė žmonių iniciatyva. Mes paėmėme kaip pavyzdį tas tautos valdžios sistemas, kurios plačiai taikomos daugelyje Europos Sąjungos (ES) šalių, pavyzdžiui, Austrijoje, Italijoje, Ispanijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Portugalijoje, Vengrijoje ir kitur. Jei būtų įtvirtinti siūlomi rinkimų pakeitimai, valdžia įgytų daugiau autoriteto, o deputatai taptų labiau atsakingi rinkėjams už duotus pažadus.
Remdamasis pasaulio patirtimi, pasiūliau sukurti dviejų rūmų parlamentą, kuris suvienytų politinių jėgų atstovus, o taip pat bendruomenes jų teritorijose. Pirma, reikėtų sumažinti parlamentarų skaičių nuo 450 iki 380 (300 – žemuosiuose rūmuose ir 80 – aukštuosiuose). Antra, sumažinti neribotą parlamentarų neliečiamybę, nes dabartinis, visaapimantis imunitetas jiems leidžia viską ir jie lieka nebaudžiami.
Žemieji – Deputatų – rūmai taps tautos politinio atstovavimo
organu. Jie bus renkami tiesioginiu balsavimu pagal proporcinę sistemą. Balsuojama bus už „atvirus sąrašus“, t. y. rinkėjas balsuos ir už partiją, ir už konkrečius jos kandidatus. Šiuo metu Ukrainos parlamentas renkamas pagal uždarus partijų sąrašus, nes rinkėjas žino tik pirmus penkis kandidatus.
Į aukštuosius rūmus – Senatą – tiesioginiuose rinkimuose pagal mažoritarinę sistemą bus renkama po tris senatorius iš kiekvieno regiono. Senatas atstovaus jų interesams, atliks nevyriausybinius paskyrimus, o taip pat tvirtins Ukrainos prezidento nutarimus šalies saugumo ir gynybos srityje. Dveji rūmai leis riboti politines įtakas skiriant žmones į valstybines įstaigas. Tokie pakeitimai prisidės ir prie politinio šalies stabilumo.
ES, įstoti į kurią yra Ukrainos strateginis tikslas, beveik du trečdaliai valstybių turi dviejų rūmų parlamentus. Tarp jų tokios unitarinės valstybės kaip Italija, Airija, Ispanija, Prancūzija. Žlugus komunistiniam režimui tokia sistema buvo įvesta ir Lenkijoje, Rumunijoje, Slovėnijoje, Čekijoje.
Pagal naują konstitucinę tvarką visos tautos renkamas Ukrainos prezidentas išsaugos valstybės suvereniteto, saugumo ir teritorinio vientisumo garanto statusą, taip pat jis užtikrins Konstitucijos laikymąsi, žmogaus ir piliečio laisves bei teises.
Ministrų kabinetas gaus teisę laisvai atlikti valstybės vykdomosios valdžios funkcijas ir bus tvirtinamas parlamente. Būtent vyriausybė kasdien vykdys šalies vidaus ir užsienio politikos funkcijas.
Valdžios formavimo reformos balansą užbaigs savivaldybė. Valstybės struktūros svarbiausiomis grandimis virs bendruomenės, iš kurių bus kuriami rajonai, o po jų regionai. Tokia sistema sėkmingai veikia Lenkijoje, kur nuvertus socialistinį režimą atsirado „gminos“ – bazinė vietos bendruomenė, leidžianti efektyviau panaudoti šalies finansų ir gamybos išteklius.
Prieš kelias dienas pasiunčiau Konstitucijos projektą Europos komisijai „Už demokratiją per laisvę (Venecijos komisija), nes noriu, kad šis projektas būtų paremtas europinėmis tradicijomis ir atitiktų tarptautinės teisės normas. Tačiau nuolat konkuruojančios tarpusavyje politinės parlamento jėgos surado „originalų“ atsakymą į mano iniciatyvą – 2009 metų spalį paskelbė išankstinius prezidento rinkimus. Gali būti, kad taip jie elgiasi todėl, nes bijo užmegzti dialogą ne tik su prezidentu, bet ir savo tauta, nes per pastaruosius dvejus metus tautoje jau įsitvirtino demokratinės nuostatos ir ji vis dažniau reikalauja esminių politinių permainų.
Tik paskyrę pirmalaikius prezidento rinkimus mano oponentai nesukėlė to efekto, kurio tikėjosi. Nesilaikau įsikibęs į valdžią. Man valdžia niekada nebuvo tikslas, o tik galimybė tarnauti tam, ką laikau svarbiausiu savo gyvenime – savo tautiečiams ir Ukrainai.
Ukrainai reikia naujos politikos kokybės. Todėl siūlau eiti dar toliau ir tuo pačiu metu surengti išankstinius ne tik prezidento, bet ir parlamento rinkimus.
Bet tam, kad rinkimų rezultatai iš tiesų duotų naują politinę kokybę, būtina laikytis Ukrainos demokratijai būdingų sąlygų, t. y. pakeisti rinkimų sistemą (partijos pateiktų atvirus sąrašus, kad žmonės galėtų balsuoti už konkrečius kandidatus, kurie ir prisiimtų politinę bei asmeninę atsakomybę), panaikinti neribotą parlamentų nepriklausomybę (kad parlamente iš tiesų būtų priiminėjami įstatymai, o ne už jų slepiamasi).
Noriu, kad Ukrainoje būtų įtvirtinti demokratijos standartai ir užtikrintas realus teisingumas jos žmonėms.
Siekiu, kad Ukrainai atsivertų kelias į geresnį gyvenimą ir mūsų valstybėje visiems laikams įsitvirtintų laisvės ir pažangos Konstitucija.
