„Jam nepatinka pralaimėti“, – neseniai vienam moterų žurnalui pripažino jo žmona, kulinarinių knygų autorė ir jo penkių vaikų motina Aniko Levai.
Ir nors jo mėgstama Vengrijos futbolo komanda laimi retai, pats V.Orbanas paprastai švenčia – kaip ir šį sekmadienį, kai jo partija pasiekė užtikrintą rinkimų pergalę.
50 metų V.Orbanas, buvęs pusiau profesionalus žaidėjas, nori, kad Vengrijos nacionalizmas grįžtų į 6-ojo dešimtmečio laikus, o pati Vengrija – prie praėjusių šimtmečių šlovės.
Šis kaimo berniukas politiškai aktyvus tapo paskutinėmis komunizmo dienomis, kai 1988-aisiais, studijų metais, padėjo įsteigti politinį judėjimą „Jaunųjų demokratų aljansas“ arba „Fidesz“.
Sukeldamas nerimą užsienyje, V.Orbanas įvykdė dideles permainas žiniasklaidoje ir teismų sistemoje. Kritikai sako, kad taip buvo pašalinti gyvybiškai svarbūs demokratijos saugikliai ir atsvaros.
1989 metais jį Vengrijoje įsidėmėjo visi, nes jis pasakė kalbą, kurioje pareikalavo, kad sovietų kariai išeitų iš Vengrijos. 1990-aisiais, per pirmuosius demokratinius šalies rinkimus, jis buvo išrinktas į parlamentą.
1993-iaisiais jis tapo „Fidesz“ lyderiu, pasiryžo nusikratyti studentiško partijos įvaizdžio ir sukūrė iš jos galingą centro dešinės politinę jėgą.
Pademonstruodamas sugebėjimą užmegzti ryšį su paprastais rinkėjais, jis 1998 metais, būdamas vos 35-erių ir akcentuodamas tokias konservatyvias vertybes kaip šeima ir Bažnyčia, buvo išrinktas premjeru.
Tačiau tai buvo sunkūs ketveri metai ir 2002-aisiais jį įveikė socialistai, net aštuoneriems metams nustūmę jį į opoziciją.
Tačiau po to pirmojo politinio pralaimėjimo, taip pat – ir antro 2006 metais, V.Orbanas 2010 metais sugrįžo į valdžią stipresnis, su dviejų trečdalių dauguma parlamente.
Ir jis buvo pasiryžęs daugiau nepralaimėti, tad sukūrė sklandžiai veikusią rinkimų mašiną ir pasinaudodamas dauguma parlamente pakeitė rinkimų sistemą – kaip sako kritikai, savo naudai.
Sukeldamas nerimą užsienyje, V.Orbanas įvykdė dideles permainas žiniasklaidoje ir teismų sistemoje. Kritikai sako, kad taip buvo pašalinti gyvybiškai svarbūs demokratijos saugikliai ir atsvaros.
Dekoravęs „Fidesz“ nacionaliniais simboliais ir susiejęs partijos likimą su šalies likimu, V.Orbanas piktai neigė, kad yra autokratas, ir sakė, kad paprasčiausiai myli savo šalį.
Per naują jo kadenciją, sako jis, turi būti „pagaliau užbaigta pokomunizmo era“.
Tuo pačiu metu, nors ir gaudamas milijardus eurų iš Briuselio plėtros fondų, jis plūdo ES „imperinius biurokratus“.
„Viktoras Orbanas veda Vengriją Putino Rusijos modelio link“, – sakė J.Debreczeni, kuris pridūrė, kad premjeras palaiko tik „demokratijos išvaizdą“.
Jis taip pat peikė bankininkus, tarptautines korporacijas ir įvedė specialius „krizės mokesčius“ tam tikriems sektoriams. Prieš rinkimus jis nurodė komunalinių paslaugų įmonėms daugiau kaip 20-čia proc. sumažinti elektros ir dujų kainas.
Tačiau tiesiog Viktoru vadinamas premjeras tebėra mėgstamas.
„Yra daug priežasčių, bet lemiamas veiksnys man yra jo charizma. Jis žino, kaip priversti žmones jį pamėgti, jis kalba žmonių kalba“, – sakė V.Orbano biografas, lenkas Igoris Janke.
Laszlo Lengyeliui iš strateginių tyrimų centro „Penzugykutato“ V.Orbanas yra „tikras politikos žvėris“, nepriimantis nei pralaimėjimo, nei opozicijos.
Tačiau rašytojui ir V.Orbano kritikui Jozsefui Debreczeni atrodo, kad toks populiarumas yra grindžiamas „bauginimu“. Jis sako, kad premjeras primena vienos kitos buvusios komunistinės valstybės lyderį.
„Viktoras Orbanas veda Vengriją (prezidento Vladimiro) Putino Rusijos modelio link“, – sakė J.Debreczeni, kuris pridūrė, kad premjeras palaiko tik „demokratijos išvaizdą“.
