Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Vitalijus Katsenelsonas: savaitė su rusų televizija, leidusi suprasti, kad viskas tik blogės

Propaganda Rusijoje
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Propaganda Rusijoje
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kartais atrodo sunku suvokti, kodėl rusai teberemia savo prezidentą, kuris užėmė Krymą, pradėjo karą Ukrainoje, prišaukė sankcijas ir dabar kelia pavojų taikai visoje Europoje. Vitalijus Katsenelsonas iš „Institutional Investor“ nusprendė įvykdyti eksperimentą – visą savaitę žiūrėti tik rusiškas žinias. Pateikiame jo teksto vertimą.

Augau nekęsdamas Amerikos – gyvenau Sovietų Sąjungoje, buvau Šaltojo karo vaikas. Neapykanta išblėso 1989 metais, kai griuvo Berlyno siena, ir baigėsi Šaltasis karas. Kai

Vitalijus Katsenelsonas
Vitalijus Katsenelsonas

palikau Rusiją 1991 metais, Sovietų Sąjunga jau buvo žlugusi, JAV buvo šalis, į kurią pavyzdžio dairėsi rusai ir su kuria norėjo varžytis. Po 23 metų prasidėjo nauja Šaltojo karo versija, nors mes, amerikiečiai, to dar nesuvokiame. 

7 dienų eksperimentas

Mane pribloškė žinios, kad rusai gali remti ir nesipiktinti Rusijos invazija į Ukrainą. Bet aš gyvenu Denveryje, skaitau daugiausia JAV ir Europos laikraščius. Norėjau pamatyti, kaip atrodo įvykiai Ukrainoje iš rusų perspektyvos, tad pradėjau septynių dienų naujienų dietą: žiūrėjau tiek „Pirmąjį kanalą“, kuris priklauso valdžiai, ir kurio aš nemačiau daugiau nei 20 metų, ir skaičiau „Pravda“ laikraštį. Štai ką sužinojau:

  • Jeigu Rusija nebūtų atsiėmusi Krymo, kai į valdžią Ukrainoje atėjo nauja ir neteisėta valdžia, Rusijos karinis laivynas iš ten būtų buvęs išspirtas, o vietoj jo Krymo uostais kaip karinėmis bazėmis naudotųsi JAV kariai.
  • Ukrainoje nėra jokių Rusijos karių – niekada nebuvo. Jeigu kokie nors ir būdavo ten randami, tai jie ten patekdavo per savo atostogas. Jie vyko į Ukrainą paremti savo brolius ir seses rusus, kuriuos engia Ukrainos nacionalistai. Jie gal ir galėjo pasiskolinti kokį tanką ar du, o gal ir Rusijoje gamintą reaktyvinės salvinės ugnies sistemą, tačiau apie tai Rusijos žiniasklaidoje beveik neužsimenama. Lapkričio 12 dieną NATO pranešė, kad Rusijos tankai įvažiavo į Ukrainą. Rusijos valdžia tai paneigė ir apkaltino NATO antirusiškumu. 
  • „Malaysia Airlines“ lėktuvo nenumušė nei Rusija, nei separatistai. Orlaivis buvo numuštas raketa oras-oras, kurią paleido Ukrainos arba NATO lėktuvas, kuris tuo metu dalyvavo karinėse pratybose. JAV turi palydovines tai įrodančias nuotraukas, tačiau bijo tiesos, todėl jų pasauliui nerodo.
  • Ukrainą destabilizavo JAV, kuri išleido 5 milijardus JAV dolerių šiam projektui. Kaip „įrodymą“ televizija pateikė vaizdo medžiagą, kaip JAV senatorius Johnas McCainas sako kalbą Kijevo Maidano aikštėje. Po jos rodomas viceprezidentas Joe Bidenas, kuris apsilankė Ukrainoje. Nelabai supratau, koks buvo jo vaidmuo, bet duota suprasti, kad jis kažkaip susijęs su neramumais sostinėje.
  • Kalbant apie J.Bideną – sužinojau, kad jo sūnus tapo vienos iš didžiausių Ukrainos gamtinių dujų įmonės tarybos nariu, o ši įmonė labai pasipelnys iš nestabilios situacijos Ukrainoje.
  • Ukraina yra kažkoks zoologijos sodas, o ne valstybė – ji kiaurai sugraužta korupcijos, ją valdo Rusijos nekenčiantys žmonės ir neonaciai (banderovcai – Ukrainos nacionalistai, kurie žudė rusus ir žydus Antrojo pasaulinio karo metu).
  • Tarp kandidatų į parlamentą Ukrainoje buvo Darthas Vaderis (čia tikrai), taip pat – homoseksualus vyras, kuris užsiima prostitucija ir gyvena kelis milijonus dolerių kainuojančioje viloje.

Turiu pripažinti – sunku nepradėti abejoti savo ankstesniais įsitikinimais, kai visą savaitę žiūri Rusijos televiziją. Tačiau turi sau priminti – V.Putino Rusijoje nėra laisvos spaudos. Laisva žiniasklaida, kuri trumpai egzistavo po Sovietų Sąjungos žlugimo, išnyko – V.Putinas ją užsmaugė. Valstybė kontroliuoja daugelį televizijos kanalų, radijo ir laikraščių. Tai, ką rusai mato per televizorių, ką skaito ir girdi per radiją, – tiesioginė propaganda iš Kremliaus.

Prisiminkime, kas tai yra propaganda. Oksfordo žodynas ją apibrėžia kaip sisteminį ypatingai šališkos arba klaidinančios informacijos skleidimą tam, kad būtų pasiekti politiniai tikslai arba skatinamas tam tikras mąstymas. 

Rusijos propaganda siekia, kad dešinysis tavo smegenų pusrutulis (emocinis) nurungtų kairįjį (logiškąjį) – ji stengiasi užkimšti visus tavo logikos filtrus.

Užmigdomas kairysis smegenų pusrutulis

Rusijos propaganda siekia, kad dešinysis tavo smegenų pusrutulis (emocinis) nurungtų kairįjį (logiškąjį) – ji stengiasi užkimšti visus tavo logikos filtrus.

Visada galvojau, kad internetas yra nesustabdoma demokratinė jėga, kuri visada leidžia atsiskleisti tiesai – net ir per nedidelius plyšelius tvirtoje propagandos sienoje.

Klydau. Pažiūrėjus Rusijos televiziją nesinori net skaityti Vakarų žiniasklaidos, nes esi įsitikinęs, kad ji – klaikiai meluoja. Dar daugiau – Rusijos televizija tokia galinga, kad net nenori žiūrėti ko nors kito – ji viską pateikia taip, tarsi tai – neginčijami faktai. 

Rusijos propaganda siekia, kad dešinysis tavo smegenų pusrutulis (emocinis) nurungtų kairįjį (logiškąjį) – ji stengiasi užkimšti visus tavo logikos filtrus. Štai pavyzdys: Rusijos televizija rodo filmuotą medžiagą iš Rytų Ukrainos, ant kurios nukrito Ukrainos kariuomenės sprogmuo. Bet kurio žmogaus širdis pasrūva krauju, kai žvelgiama į baisius vaizdus. Neįmanoma nejausti neapykantos žmonėms, kurie atsakingi už tokį žiaurumą prieš savo pačių tautiečius. Žiūrovams aiškinama, kad Ukrainos kariuomenė ir toliau tęsia puolimą, nepaisydama paliaubų.

Tačiau žiūrovams nepaaiškinama, kad paliaubas teroristai pažeidė vos jas paskelbus. Neminimas faktas, kad karą pradėjo V.Putinas. Faktais Rusijos televizija nesirūpina. Į smegenų dešinįjį pusrutulį pumpuojami emocijas sukeliantys vaizdai, kurie lydimi dezinformacijos – kairysis smegenų pusrutulis nesugeba to nurungti. Jis kapituliuoja ir nebekvestionuoja pateikiamos informacijos.

Dar supratau, kad nereikia meluoti norint meluoti. Ir vėl pavyzdys.

Niekaip nesupratau, kaip Rusijos žiniasklaida apskaičiavo, kad JAV esą skyrė 5 mlrd.JAV dolerių tam, kad destabilizuotų Ukrainą. Tačiau tada radau vaizdo medžiagą, kurioje JAV valstybės sekretoriaus pavaduotoja 8 min. 30 sekundžių kalboje pasakė, kad „nuo Ukrainos nepriklausomybės 1991 m. JAV investavo daugiau nei 5 mlrd. JAV dolerių, kad padėtų Ukrainai“.

5 milijardų dolerių suma buvo teisinga. Tačiau ji nebuvo skirta Ukrainai per tris mėnesius, kad būtų destabilizuotas demokratiškai renkamas, bet korumpuotas ir prorusiškas režimas. Ji buvo skirta Ukrainai per 23 metus. Taigi tau nereikia meluoti tam, kad meluotum – tereikia nutylėti svarbius faktus. Rusijos televizija tą puikiai moka. 

AFP/„Scanpix“ nuotr./Propaganda Rusijoje
AFP/„Scanpix“ nuotr./Propaganda Rusijoje

Kitas pavyzdys, kaip slopinamas kairysis pusrutulis: „Neonacizmo iškilimas Ukrainoje“. V.Putinas invaziją į Krymą teisino, neva jis gina rusus nuo neonacių. Rusijos televizija sukūrė įvaizdį, kad visą Ukrainą valdo fašistai. Kaip sakė mano tėvas, ukrainiečiai, kurie gyveno kartu su rusais, per naktį juk nevirto naciais.

Taip, galbūt Ukrainoje yra neonacių – kaip ir visose valstybėse, bet dabartinė šalies valdžia yra liberali vakarietiškų pažiūrų. „Svoboda“ – partija, kuri žinoma dėl savo antisemitinės retorikos, negavo nė 5 proc. balsų ir nepateko į Aukščiausią Radą. Tuo metu Rusijos televizija rodo istorinius vaizdus, kaip Ukrainos naciai Antrojo pasaulinio karo metais žudė rusus ir žydus bei aiškina apie panašumus su nacistine Vokietija ir dabartine Ukraina.

Velnias iš KGB Vakaruose virsta didvyriu Rusijoje

Viską dar labiau Rusijoje apsunkina faktas, kad ten žmonės – priešingai nei amerikiečiai, kurie iš principo netiki politikais, net ir prezidentu, – turi caristinį mentalitetą ir sudievina valdovus. Stalinas sugebėjo tą išvystyti iki nenormalaus lygio – daugelis rusų į jį žvelgė kaip į tėvą. Mano tėvui buvo 20 metų, kai mirė Stalinas. Jis man sakė, kad ir jis, kaip visi kiti, verkė išgirdęs šią žinią.

Ta galybė valdžios, kurią rusai duoda savo vadovams, per kurį laiką trenkia į galvą. Net Motina Teresė neturėtų šansų jai atsispirti Rusijoje.

Prisimenu Lordo Ashtono žodžius: „Valdžia gadina, o absoliuti valdžia gadina absoliučiai“.

Toks V.Putinas, su kuriuo susiduriama šiandien, ne visada tokiu buvo. Jis padarė ir nemažai gerų dalykų per pirmąją savo kadenciją.

Du svarbiausieji – organizuoto nusikalstamumo, kuris smaugė Rusiją, pažabojimas ir verslui palankios mokesčių sistemos sukūrimas.

Bet ta galybė valdžios, kurią rusai duoda savo valdovams, per kurį laiką trenkia į galvą. Net Motina Teresė neturėtų šansų jai atsispirti Rusijoje.

Prieš kelias savaites V.Putinui suėjo 62-eji. Tūkstančiai žmonių gatvėse šventė jo gimtadienį, o daugelis amerikiečių – aš taip pat – net nežino, kurį mėnesį yra Baracko Obamos gimtadienis.

Jaunystėje Kolorado universitete lankiau rinkodaros paskaitas. Mažai ką iš jų pamenu, tačiau pamenu viena – tam, kad vartotojas atsimintų tavo siunčiamą žinią, jis ją turi išgirsti bent šešis kartus. V.Putino propagandos meistrai tą tikriausiai žino, nes rusai bent 6 kartus per dieną žiniasklaidoje girdi, koks nuostabus yra jų prezidentas.

Mes, amerikiečiai, žvelgiame į V.Putiną ir matome velnišką kagėbistą, kuris po šalį jodinėja be marškinių. Rusai tai mato kitaip. Jie mato sunkiai dirbantį prezidentą, kuris labai jais rūpinasi. Kiekviena laida skiria bent penktadalį laiko tam, kad parodytų, koks puikus yra V.Putinas. Ir daroma tai labai subtiliai.

Tipiškame reportaže rodomas jo susitikimas su ministrų kabinetu. Ministras pateikia ataskaitą, o V.Putinas susirūpinusiu veidu atskaito jam paskaitą, ką reikia dar nuveikti. Jis visada griežtas ir tvirtas su savo ministrais.

Žurnalo „The Advocate“/„Facebook“ nuotr./Vladimiras Putinas ant „The Advocate“ viršelio
Žurnalo „The Advocate“/„Facebook“ nuotr./Vladimiras Putinas ant „The Advocate“ viršelio

Klausiau kelių V.Putino kalbų ir turiu pripažinti, kad jo oratorystės įgūdžiai yra puikūs. Jis nesako kalbos – jis kalba. Jo kalba yra lengvai suprantama, pilna išraiškingų posakių. Jis kalba ramiai ir, atrodo, logiškai. 

Nesugebant mąstyti visi nuopelnai priskiriami V.Putinui

Rusai žvelgia į savo prezidentą ir klausia savęs pragmatiško klausimo – ar man geriau dabar, kai vadovauja jis, nei prieš jam ateinant į valdžią?

Daugeliui atsakymas yra „taip“. Rusai nemato, kad naftos kaina per pastaruosius 14 metų pakilo nuo 14 iki 100 dolerių už barelį. Jie nesuvokia, kad jų ekonomika labai paprastai pastatyta ant naftos ir gamtinių dujų, todėl pastarąjį dešimtmetį Rusijai sekėsi. Jie nesuka galvos, kad viskas krypsta priešinga linkme dabar. Jie nesigilina, kad ne V.Putinas atsakingas už tą dabartinį „klestėjimą“.

Įvardinkite bent vieną gaminį, kuris eksportuojamas iš Rusijos. Jų beveik nėra. Aš galiu tik prisiminti degtinę ir karinę techniką.

„Klestėjimą“ rašau kabutėse, nes, be naftos ir dujų, Rusija atidurs gerokai blogesnėje padėtyje nei prieš 14 metų. Rusijos produkcija vargiai gali konkuruoti tarptautinėje rinkoje, o naftos pramonė išsiurbė kapitalą iš kitų sričių, taip sekindama šalies ekonomiką.

Žlugus Sovietų Sąjungai Rusija turėjo progą sukurti tvirtą ekonomiką – jos darbininkai buvo vieni geriausiai išsilavinusių visame pasaulyje.

Tačiau Rusija praleido tokią progą. Įvardinkite bent vieną gaminį, kuris eksportuojamas iš Rusijos. Jų beveik nėra. Aš galiu  prisiminti tik degtinę ir karinę techniką.

Tačiau dauguma rusų žiūri į viską kitaip. Daugeliui jų dabartinis jų gyvenimas yra geresnis – nėra eilių prie tualetinio popieriaus, parduotuvėse pilna maisto. Jų asmeninės laisvės (tokios kaip žodžio ar žiniasklaidos laisvės) buvo atimtos, tačiau jiems tai nerūpi – jie taip tiki savo prezidentu, kad į tai nekreipia dėmesio.

Šiandien trys veiksniai daro įtaką naftos kainoms, ir visi jie veikia prieš Rusiją: pasiūla auga; jeigu Kinijos ekonomika ir toliau stos, paklausa dar labiau mažės; doleris stiprėja – ne dėl to, kad JAV puikiai sekasi, bet dėl to, kad likusiam pasauliui sekasi prasčiau. Jeigu naftos kainos ir toliau smuks, atsiskleis tikroji Rusijos ekonomikos situacija.

Neapykanta JAV – blizgantis žaisliukas, atitraukiantis dėmesį

Kai lankiausi Rusijoje 2008 metais, pajutau antiamerikietiškumą. NATO pernelyg priartėjo prie Rusijos sienų – Gruzija pareiškė norą prisijungti prie Aljanso, bet Rusija greitai užkirto tam kelią. Rusams atrodė, kad po Rugsėjo 11-osios jie Amerikai ištiesė ranką, o nedėkingos JAV prie Rusijos sienų ėmė rikiuoti raketas (JAV sako, kad jos yra skirtos gynybai, bet Rusija nemato skirtumo).

V.Putinas naudojasi neapykanta JAV kaip blizgančiu žaisliuku, siekdamas atitraukti rusų dėmesį nuo silpnėjančios ekonomikos ir kitų vidaus problemų.

Tikrosios naujojo Šaltojo karo spalvos pasimatė neseniai. 2008 metų rugpjūtį, pasak tuomečio JAV iždo sekretoriaus Henry Paulsono, aukšto rango Rusijos pareigūnas per olimpiadą Pekine kinams pasiūlė kartu parduoti dideles jiems priklausančias JAV vyriausybės įkurtų įmonių („Fannie Mae“ ir „Freddie Mac“) dalis – JAV tuomet turėtų skirti milžiniškas sumas, kad paremtų šias įmones. 

Tai nutiko vos prieš kelias savaites prieš „Lehman Brothers“ griuvimą. JAV ekonomika buvo visai prie pat milžiniškos katastrofos.

Rusų pasiūlytas Rusijos ir Kinijos žingsnis būtų tikriausiai pastūmėjęs JAV finansus į bedugnę. Federaliniai rezervai būtų turėjęs išpirkti įmonių skolas, doleris būtų smukęs, taip dar labiau pakenkdamas ir taip sunkioje padėtyje atsidūrusiai JAV ekonomikai. V.Putinas norėjo sužlugdyti JAV neiššovęs nė vieno šūvio – panašiai kaip jis aneksavo Krymą.

Šiandien antiamerikietiškumas yra kur kas didesnis Rusijoje. Europos sankcijos laikomos visiškai nepagrįstomis. Rusai tiki, kad Kryme buvo surengtas demokratinis referendumas, o visas karas Ukrainoje yra ne Rusijos kaltė, o JAV mėginimas destabilizuoti Rusiją ir Ukrainą pasiimti į NATO.

Spalio mėnesio kalboje Valdajuje V.Putinas pareiškė, kad tai JAV pastūmėjo nenorinčią to daryti Europą skelbti sankcijas Rusijai. JAV Rusijoje laikoma imperialistine peštuke, kuri savo interesus iškelia aukščiau kitų ir aukščiau tarptautinės teisės, nes ji turi didelę ekonominę ir karinę galią.

V.Putinas naudojasi neapykanta JAV kaip blizgančiu žaisliuku, siekdamas atitraukti rusų dėmesį nuo silpnėjančios ekonomikos ir kitų vidaus problemų.

Trumpuoju laikotarpiu sankcijos jam suteikia patogų pasiteisinimą, kodėl smunka ekonomika ir rublio kursas. Jos kol kas tik padėjo V.Putino reitingams. Rusijos ekonomikai silpstant, neapykanta JAV tik stiprės. V.Putinas net pats paskelbė sankcijas savo tautiečiams, bet jo populiarumui tai nepakenkė. Netgi ir krentančios naftos kainos bus paaiškintos versija, kad tai JAV manipuliuoja jomis, kad pakenktų Rusijai.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Lankytoja parodoje, garbinančioje Vladimirą Putiną
AFP/„Scanpix“ nuotr./Lankytoja parodoje, garbinančioje Vladimirą Putiną

Naujasis Šaltasis karas turi mažai ką bendro su tuo, kurio metu aš augau. Nėra ideologinių skirtumų, nėra ginklavimosi varžybų (Bent jau kol kas. Būkime atviri – nė viena valstybė negali dabar sau to leisti). Mums nepatinka, ką Rusija daro savo kaimynams, o Rusijai nepatinka, ką JAV daro visame pasaulyje.

Rusija kritikuoja JAV dėl politikos Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose, tačiau Maskvos elgesį daugiausia lemia įžeistas jos ego. Rusija anksčiau buvo supergalybė, ji buvo svarbi. Kai ji kalbėjo, pasaulis klausėsi. Rusai labai didžiavosi savo „Motina Rusija“.

Jeigu ji neturėtų branduolinių ginklų, mes ir dabar į ją nekreiptume dėmesio. Tačiau tai ir viskas, dėl ko Rusija svarbi pasauliui – jos karinė jėga. Apie ją Kremlius vis primena kariniais orlaiviais ir laivais kitų valstybių teritorijų pašonėse.

Jeigu Rusija neturėtų branduolinių ginklų, mes ir dabar į ją nekreiptume dėmesio. Deja, tai ir viskas, dėl ko ji svarbi pasauliui – jos karinė jėga.

Dabar – 1936-ųjų akimirka

Kiekvienam straipsniui reikia pabaigos, tačiau jos čia nebus. Nesu tikras, ką šis naujasis Šaltasis karas reiškia pasauliui. Ar Rusija pradės įsiveržinėti į kitas valstybes? Ar ji išmėgins NATO tvirtumą įsiverždama į Baltijos šalis?

Nežinau. Ekonominis nestabilumas beveik visada veda į politinę krizę, o dabar pasaulyje ekonomika tikrai neišgyvena geriausių laikų.

Priminsiu jums, ką A.Hitleris pasakė apie tai, kai 1936 m. kovo 7 dieną jis pažeidė Versalio sutartį ir įžengė į Reino kraštą: „48 valandos po įžengimo į Reino žemę buvo nervingiausios mano gyvenime. Jeigu prancūzai būtų įžengę į Reino žemę, mums būtų reikėję atsitraukti pabruktomis uodegomis – mūsų kariniai ištekliai būtų neleidę mums pasipriešinti.“

Tos dvi dienos lėmė, ką Vokietija darė toliau – sustiprino savo kariuomenę ir galiausiai pradėjo Antrąjį pasaulinį karą.

Vienas mano draugas rusas sakė, kad lyginti V.Putiną su A.Hitleriu yra visiškai pasibjaurėtina, nes taip sumenkinami A.Hitlerio nusikaltimai ir perdedami V.Putino. Tačiau atrodo, kad dabar – toks pats momentas, kaip 1936-aisiais. Ar jis virs į dar vieną pasaulinį karą? Nežinau. Tačiau pastarųjų devynių mėnesių įvykiai rodo, kad V.Putinas pasirengęs spjauti į tarptautinę teisę, kad įgytų pranašumą.

Jis stato viską manydamas, kad Vakarai nepagaus jo blefuojančio. Kol kas jis teisus.

Kaip yra pasakęs Garis Kasparovas, Vakarai žaidžia šachmatais – į naujus įvykius atsako taktiškai apgalvotu ėjimu. Tačiau V.Putinas žaidžia pokerį ir stato dideles sumas. Mes rizikuojame ignoruodami tai.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Rusijos tankai
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Rusijos tankai
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min