Taip teigia Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis. Tačiau profesorius pastebi, kad šiandien rusų smegenys – gerokai praplautos ir iš šimtų tūkstančių minios beliko keli šimtai sąmoningų žmonių.
„Buvo labai aiškus, liūdnas, tragiškas pavyzdys (apie jį prabilo, prašneko ir parašė Maskvos disidentai, kurie dar laikosi laisvės vertybių), kad paminėti Boriso Nemcovo [netekties] į jo nužudymo vietą iš daugiamilijoninės Maskvos atėjo 200 žmonių. Taigi matome, kokia yra dvasinė būsena […] ir kaip ją gali suformuoti primityvi televizijos propaganda“, – inteviu LRT OPUS laidai „Švelnūs tardymai“ sako V. Landsbergis.
Jis dalinasi prisiminimais iš 1991-ųjų žiemos, kai su bičiuliais leisdavo naktis Aukščiausioje Taryboje, sėdėdami ir kalbėdami, laukdami – puls ar nepuls. Tačiau lemtingąją naktį profesorius buvo grįžęs namo nusiprausti.
Aš tuoj pat – dar šlapias – tiesiai iš vonios grįžau į Aukščiausiąją Tarybą keliems mėnesiams, – teigia V. Landsbergis.
„Tą puolimo naktį buvau išėjęs, nes buvo ramu. Man pasakė, kad galiu nueiti namo nusiprausti, bet nespėjau įlipti į vonią, ir prasidėjo puolimas. Aš tuoj pat – dar šlapias – tiesiai iš vonios grįžau į Aukščiausiąją Tarybą keliems mėnesiams“, – teigia V. Landsbergis.
Savo kabinete profesiorius pasakoja turėjęs pianiną, kuriuo bičiuliams dažniausiai skambindavo kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziką.
– M. K. Čiurlionis yra nepaprastai svarbi asmenybė Jūsų gyvenime. Jūs dešimtis metų praleidote, analizuodamas M. K. Čiurlionio veiklą, jo kūrybą. Jei žmogus galėtų turėti čiurlionišką dvasią, kokia ji būtų?
– Turbūt laisvė, paprastumas ir tiesos pojūtis. Tiesos pojūtis – taip pat ir mene. Tai, ką M. K. Čiurlionis daro savo mene, gali atrodyti savotiška, labai individualu, keista, neįprasta, bet jis tai daro todėl, kad tame jaučia tiesą. Jis sako savo tiesą ir tikisi, kad žmonės tai įvertins. Kai kada, kai įvertina, jis – laimingiausias žmogus. Štai ko gali būti pamokanti M. K. Čiurlionio kūryba, jo palikimas, asmenybė, laikysena gyvenime.
Jis apsisprendė labai aiškiai – visus savo darbus skirsiu Lietuvai. Nors iš vaikystės menkai lietuviškai tekalbėjo, tokie papročiai buvo to meto miesteliuose, ypač tame Pietryčių Lietuvos krašte, kur jis augo, – Druskininkuose.
– Profesoriau, kuri kompozicija – „Miške“ ar „Jūra“ – Jums yra mielesnė?
– Jos yra savaip skirtingos ir savaip vertingos – ir viena, ir kita. Jos turi skirtingo grožio. Žinoma, dvasia yra ta pati. Bet būtų galima pakalbėti apie tai, kas man yra labai brangu poemoje „Miške“ ir kuo man labai imponuoja „Jūra“. Pastarasis kūrinys yra lietuvių muzikos pasididžiavimas – ne taip lengvai atliekamas, ne toks patogus kaip „Miške“, nes reikia didžiulio orkestro, vargonų, dirigento, kuris gerokai pakrapštytų galvą, kol tą partitūrą išnagrinėtų, suprastų ir parodytų, kiek ten daug visko joje yra. Tai yra skirtingi kūriniai, bet abu – labai reikšmingi, abu yra puikūs.
Mūsų laikams labai ypatingas momentas – kaip ta muzika niekur neskuba. Ji tiesiog būna, ji leidžia žmogui joje būti, paskęsti, nurimti. M. K. Čiurlionis viename laiške draugui yra rašęs, primindamas jam „Miške“ pradžią, maždaug taip: „Prasideda tyliai, plačiais akordais – koks tylus ir platus yra mūsų lietuviškų pušų ošimas!“ Ir štai ta muzika – tartum svajonė, tartum pats miškas svajoja. Jis tikrai neturi kur skubėti, po penkių minučių neturi jokių svarbių reikalų. Jo dispozicijoje – visa amžinybė. […]
Ši muzika alsuoja ir kalba mums apie tą gyvenimo pusę, kuri neturi būti užmiršta, kuri labai brangi, kuri daro mus žmonėmis. Ne kokie nors reikaliukai, versliukai, triukšmeliai, ginčai, muštynės pagėrus ar pan. Visa tai yra niekai – šlamštas. O tai [ši muzika] yra tas gyvenimas, kuriame esi žmogus kartu su visuma. […]
