Žurnalisto dilema: padėti ar tapti liudininku? (nuotraukos)

Kartais tragedijos mastai yra tokie didžiuliai, kad juos net sunku suvokti. Aštuoni milijonai žmonių Pakistane šiuo metu yra benamiai ir alkani. Prieš dešimt dienų lankydamasi Sukkuro mieste, Pakistane, pasijutau priblokšta.

Žmonės į šį miestą plūdo pašėlusiu greičiu. Tarsi nuskurdusių žmonių, išgasdintomis akimis ir šokiruotais veidais, upė. Į miestą jie keliavo sunkvežimiais, asilų traukiamais vežimais, dviračiais ir pėsčiomis, rankose laikydami kiek vertingesnius daiktus – elektrinius fenus, patalynę, puodus ir keptuves, vištas ir avis. Įkandin jų ritosi grėsmingas potvynio vanduo.

Sukkuras buvo perpildytas šeimų, įsikūrusių visur: palei kelią, upės krantuose. Visuose laisvuose žemės lopinėliuose. Karštis čia buvo nepakenčiamas, tačiau šie žmonės neturėjo, kur nuo jo pasislėpti.

Mūsų automobiliui įvažiavus į miestą, žmonės jį akimirksniu apspito, priglausdami savo veidus prie automobilio langų ir maldaudami maisto, vandens, pagalbos. Kai išlipusi iš automobilio pradėjau įrašinėti interviu, žmonės pasipiktino. Tuomet, visoje to triukšmo, karščio ir kvapo maišalynėje, kažkas papasakojo man apie pakelėje pagimdytą kūdikį ir nuvedė mane jį pamatyti.

Mūsų automobiliui įvažiavus į miestą, žmonės jį akimirksniu apspito, priglausdami savo veidus prie automobilio langų ir maldaudami maisto, vandens, pagalbosTai buvo mažytė būtybė, tyli ir rami, nepaisant aplink buvusio triukšmo. Kūdikis gulėjo be jokių emocijų. Ant vaiko veido tūpė didžiulės musės. Kelias, kuriuo visi ėjo, buvo čia pat. Mergaitės oda buvo beveik peršviečiama, jos galva – mažesnė, nei mano delnas.

Iš pradžių pamaniau, kad ji negyva. Jos jauna motina atrodė vis dar apimta šoko. Ji labai sunkiai gimdė. Viena, be niekeno pagalbos, čia pat, prie kelio. Dabar ji sėdėjo prie savo kūdikio ir atrodė apsvaigusi. Ji pasakė, kad kūdikis nevalgė ir kad ji dar nebuvo pas gydytoją, nes nežino, kur jį rasti.

Nuėjau į netoliese buvusią greitosios pagalbos kliniką ir pakalbėjau su gydytoju, pažadėjusiu nueiti pas merginą ir jai padėti. Tuomet sugrįžau į viešbutį, kur rašiau kitą straipsnį.

Kitą dieną buvau užsiėmusi, mieste ieškodama kitų istorijų, tačiau ankstyvą vakarą grįždama į viešbutį, virpėdama stabtelėjau pakelėje. Atrodė, kad kūdikis neišgyveno. Bet mergaitė dar buvo gyva. Silpna, tačiau jau bandė šiek tiek pajudėti.

Gydytojas aplankė mamą su vaiku ir, kad ir ką jis bebūtų padaręs, panašu, kad tai padėjo. Moteris ką tik savo dukrytei davė Saminos vardą.

Tą vakarą aš buvau laiminga. Visoje toje siaubingoje aplinkoje mane pradžiugino mintis, kad kažkam padėjau. Galbūt net prisidėjau prie gyvybės išgelbėjimo. Tai sumažino mano kaltės ir bejėgiškumo jausmą.

Reportažas, kurį parengiau apie Saminą, sulaukė didžiulės reakcijos. Staiga ši mergaitė tarsi tapo pakistaniečių kančios metafora. Su manimi susisiekė mano draugai, kolegos ir visai nepažįstami žmonės. Taip pat ir tarptautinė agentūra, pasiūliusi padėti šiai šeimai.

Reportažas, kurį parengiau apie Saminą, sulaukė didžiulės reakcijos. Staiga ši mergaitė tarsi tapo pakistaniečių kančios metafora.Tam tikra prasme, tai buvo nuostabu. Tačiau tai taip pat mane vertė jaustis nepatogiai. Aš manau, kad mano darbas – būti tragedijos liudininke ir apie ją pranešti, tačiau į visa tai neįsitraukti. Tačiau aš įtikinau gydytoją pasirūpinti Samina. Jis ją galbūt išgelbėjo, tačiau galbūt tai padarė kito paciento sąskaita? Ar yra etiška pritraukti išteklius vienai šeimai, kai milijonai kitų žmonių jų nusipelnė ne mažiau?

Šią savaitę sugrįžau į Sukkurą ir parengiau antrą reportažą apie Saminą. Jos šeima šiuo metu stovykloje turi palapinę, pažymėtą 59-uoju numeriu. Ji gauna maisto ir švaraus vandens. Samina stiprėja. Jos mamos sveikata taip pat daug geresnė. Šeimos ateitis vis dar neaiški, tačiau pati didžiausia krizė jau praeityje.

Galbūt čia ir turėčiau užbaigti savo pasakojimą, su laiminga pabaiga. Tačiau man išeinant iš Saminos palapinės, kažkas truktelėjo už mano rankovės. Mergina nusivedė mane į netoliese stovėjusią palapinę ir parodė kitą jauną moterį, prieš dieną ar dvi taip pat pagimdžiusią kūdikį. Merginos artimieji pakėlė uždangą ir parodė mažytį, susiraukšlėjusį kūdikį.

Moteris pasižiūrėjo į mane pilna vilties, tarsi visi jie mąstytų, kad ši užsienietė dabar padės ir jų vaikui. Ir jų veidai atrodė labai nusivylę, kai viskas, ką galėjau pasakyti tebuvo „ačiū“, pasveikinti ir išeiti.

BBC žurnalistės Jill McGivering straipsnis