„Visi mes tokie susireikšminę, depresuoti, gyvename neigiamomis emocijomis, bet juk galima iš viso to ir pasijuokti. Ši knyga gali tapti savotiška terapija, nuimančia priešpriešą tarp medikų ir pacientų“, – teigė pašnekovas.
Knygoje galima rasti pačios įvairiausios informacijos, netgi labai rimtos, tačiau visada daug dėmesio sulaukia itin dviprasmiškai vertinami gydytojų ir pacientų santykiai. A.Černauskas tiek pacientus, tiek gydytojus sugrupavo į keletą labai linksmai skambančių grupių.
Šie gydytojai dirba virtuoziškai, itin drąsiai. Nors yra matę daugybę situacijų, kurios baigėsi tragiškai, matę įvairiausių pacientų, dirba taip, lyg viskas visiems visada baigtųsi gerai.
Pateikiame ištrauką iš knygos „Pragaro ambulatorija“, kurią pernai išleido leidykla „Tyto alba“, kurioje sužinosite, kaip gali būti grupuojami gydytojai. Neabejotinai bent su viena iš šių grupių visi esate susidūrę. Taigi galbūt rasite patarimų, kaip bendrauti su tokiais gydytojais ir kaip reaguoti į jų sprendimus.
Pavojingiausia gydytojų grupė
Bene įdomiausia ir pavojingiausia visiems yra gydytojų mohikanų grupė. Dažnai tai gydytojai „ant“ pensinio amžiaus slenksčio arba jau įgudę pensininkai, savo profesijos žiniomis prisidūrinėjantys pinigų prie neorios pensijos. Tai visiškai suprantama, jei galva veikia, jėgų yra. Sveikintina, kai žmonės, turėdami neįkainojamos patirties, dirba, kad ir toliau padėtų nelaimės ištiktiesiems.
Tai tūkstantį kartų geriau nei sėdėti prie atviro lango, stebėti aplinką ir nuolat bumbėti, kaip viskas negerai. Žinoma, dar geriau būtų gauti užtarnautą ir orią pensiją ir bent tuomet pasidžiaugti gyvenimu, kurio didžiąją dalį paaukojai gelbėdamas kitų subines.
Šie gydytojai dirba virtuoziškai, itin drąsiai. Nors yra matę daugybę situacijų, kurios baigėsi tragiškai, matę įvairiausių pacientų, dirba taip, lyg viskas visiems visada baigtųsi gerai.
Atėjo žmogelis su skaudančia koja, kurios nebegali ištiesti nukritęs nuo sofos, – gerk diklaką tris savaites ir praeis. Jokių tyrimų nereikia. Eik pas šeimos gydytoją, padės. Skauda galvą? Ne pirmą kartą? Išsimiegok. Eik pas šeimos gydytoją. Patyrei galvos traumą? Aš tau tik įėjus pro kabineto duris matau, kad smegenų operuoti nereikia.
Tai nebūtinai tikros istorijos, bet mohikanai maždaug taip ir kalba. Pacientui nesuteikiama proga išsipasakoti, neduodama laiko užduoti klausimų, kurie jam iškart net nekyla, nes jis dar išgyvena lengvą šoką po traumos. Jokios informacijos, kurią būtina pasakyti, net jei pacientas jos nenori girdėti.
Kodėl jie taip bendrauja?
Mąstančiam žmogui sugalvoti daugybę priežasčių lengva – gydytojui pacientas atrodo tik objektas, trukdantis dirbti. Galbūt gydytojui vis vien, kaip pacientui baigsis, nes jau pensija ant nosies, o tuomet ir gydytojo licencija nebereikalinga.
Jei gydytojas jau seniai pensininkauja – gal jau įgriso ir darbovietė, ir vadovas, ir kolektyvas, ir pacientai, ir viskas. Gal jis tiesiog pervargęs, nusivylęs, jaučiasi niekada nevertintas ir neįvertintas už didžiulę auką (t. y. savo pašaukimą) visų sveikatos labui.
Kartais tik šių atkakliųjų rūpestėlių pastangomis po metų metus trukusių tyrinėjimų pacientui randama maža maža ligytė.
Tik nemanykite, kad visi vyresnio amžiaus gydytojai yra mohikanai ir būtinai turi jų bruožų. Mohikanų yra ir tarp ką tik licenciją gavusių – naiviųjų gydytojų, kuriems atrodo, kad jie gali visus išgydyti arba, kad ir kaip nesąmoningai ir neatsakingai besielgtų, žiūrėk, – niekas vis tiek nemiršta.
Kai kuriems gydytojams mohikano laikotarpis pasikartoja periodiškai – tai remituojanti recidyvuojanti mohikanozės eiga (ligos pablogėjimų kaitaliojimasis su pagerėjimais). Kartais manau, kad visi gydytojai karjeros pradžioje perserga įvairaus sunkumo mohikanoze.
Ras ligą, net jeigu nesergate
Visiškai priešinga gydytojų grupė – rūpestėliai. Tai yra super duper stropuoliai ir atsarguoliai. Dažnai vaikšto kiek ar labai paniurę, palenkę galvą kairėn.
Tai gydytojai, kurie atliks visus įmanomus ir leidžiamus atlikti tyrimus, nuodugniai objektyviai ištirs pacientą: vidutinio amžiaus pacientui, besiskundžiančiam kairės rankos IV piršto vidurinio falango plauko folikulo uždegimu, apimančiu maždaug 2 kv. milimetrų plotą, bus patikrinti meninginiai simptomai, Lesero simptomas, ištirti visi galviniai nervai, išperkuota krūtinės ląsta, patikrintos ausų landos dėl sieros kamščių, atlikti CRB, prokalcitonino, D-dimerų tyrimai, abiejų plaštakų rentgenų tyrimai, nepamirštant objektyvios apžiūros.
Vėlgi šiame aprašyme nėra absoliutaus blogio ir smerktinų dalykų, bet tai ir nėra realu. Net privačioje klinikoje tai nebūtų padaryta, nebent pats pacientas išvardytų, kad nori būtent tokios diagnostikos, nepamirštant, kad jis už tai ir susimokės. Medicinoje, kaip turbūt niekur kitur, būtinas kruopštumas, tačiau racionalus, saikingas ir tikslingas.
Kartais tik šių atkakliųjų rūpestėlių pastangomis po metų metus trukusių tyrinėjimų pacientui randama maža maža ligytė. Tokių gydytojų vienas pagrindinių darbo principų – atsarga gėdos nedaro. Kažkodėl vėl manau, kad dauguma jaunųjų gydytojų perserga ir rūpestėlio liga.
Geriausi gydytojai – per viduriuką
Tokių kraštutinumų kaip mohikanai ir rūpestėliai tikrai nėra daug. Nei viena, nei kita, vertinant absoliučiai, nėra gerai. Tačiau padarius jų sintezę gaunami geriausi gydytojai: tie, kurie pacientams panikuojant dėl kiekvieno niekniekio, skundo, simptomėlio, griežtai atsako: „Jums nieko nėra. Jūs sveikas žmogus. Džiaukitės gyvenimu, o ne susitelkite į savo kūno ląsteles“... Arba nuramina pacientą, jog liga neprogresuoja.
Tie gydytojai, kurie nepraleidžia kartais, atrodytų, nereikšmingo skundo ar pokyčio žmogaus kūne ar jo tyrimuose, patikrina tai ir padeda žmogui. Tie gydytojai, kurie turi tiek žinių, kad diagnozuoja ne tik savo daržo ligas, apie jas pasako pacientui, pažymi medicininiuose dokumentuose ir nusiunčia ten, kur pacientui padės, nes gydytojas reumatologas negali gydyti kraujo ligų. Bet įtarti ir perspėti gali.
Kaip vysta diagnostika ir skiriamas gydymas?
Dažniausiai gydytojo protas po 6 metų medicinos studijų, rezidentūros ir 10 metų savarankiško darbo veikia taip, kaip jokio kito specialisto (neįsižeiskite kitų sričių specialistai – tiesiog niekas iš jūsų nedirba su tokiu nenuspėjamu, kintančiu, kartais jokioms taisyklėms nepavaldžiu objektu – žmogaus kūnu ir jo sveikata).
Pacientas pasako skundus. Gydytojas juos dėlioja į savo lentynėles. Dešimt kartų perklausia, kaip tie skundai atsirado ir kito. Tada gydytojo galvos monitoriuje iššoka apytiksliai 3000 ligų, būklių, sindromų (iš viso skaičiuojama daugiau nei 10 tūkst. ligų, taigi po pirmo kontakto su gydytoju jis jums įtaria bent trečdalį jų).
Tuomet gydytojas užduoda apie 40 iš pažiūros niekaip nesusijusių klausimų. Iš 3 tūkst. lieka 10. Skiria tyrimus, sulaukia atsakymų. Vis tiek lieka 3. Užduoda 70 klausimų ir paskiria dar tyrimų (neribotą skaičių). Diagnozių padaugėja iki 8. Duoda siuntimus bent pas 4 gydytojus specialistus. Visus aplankęs pacientas grįžta. Visi specialistai savo ligas atmetė. Gydytojas jaučiasi be rankyčių, be kojyčių ir be smegenyčių. Paskiria gydymą. Tikrina, ar veikia. Neveikia. Skiria kitą. Neveikia. Pakartoja tyrimus dinamikoje. Tyrimų rezultatai geri. Diagnozė aiški arba ne.
Kuriai grupei priklausau aš? Sarkastiškų skeptikų, optimistiškai besistengiančių visomis savo žiniomis ir įgūdžiais padėti kiekvienam besikreipiančiajam, nuolat abejojančių savo sprendimais gydytojų grupei. Velnias žino, ar tai tiesa.
