Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Po inksto persodinimo operacijos – sportinių aukštumų link

Irma Juodienė
Asmeninio archyvo nuotr. / Irma Juodienė
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kauno krašto nefrologinių ligonių draugijos „Kauno Gyvastis“ pirmininkė, 39 metų ekonomistė Irma Juodienė įsitikinusi: populiari frazė „Sportas – sveikata“ nėra tiktai tušti, nuvalkioti žodžiai, o tikrų tikriausia tiesa.

Po inksto transplantacijos prabėgus trylikai metų, moteris jau ketverius metus kone kasdien bėgioja ilgas distancijas, rengiasi dalyvauti „10 km bėgime su Živile Balčiūnaite“ ir įveikti bent dviejų kilometrų distanciją. Ir su šypsena prisimena tolimus mokyklinius laikus, kai fizinio lavinimo pamoka jai buvo pati baisiausia ir nemėgstamiausia.

Šiuo metu be sporto Irma savo gyvenimo nebeįsivaizduoja. Maža to: kol intensyviai nesitreniruodavo, nebėgiodavo, neplaukiodavo baseine, kraujo tyrimai nerodė nieko gero – hemoglobino kiekis kraujyje būdavo katastrofiškai mažas, todėl nuolat tekdavo vartoti geležies preparatus. Dabar kiekvieną savaitę Irma maždaug 2 kartus bėgioja prižiūrima profesionalaus trenerio, dar 4-5 kartus – savarankiškai, dažnai įveikia net 10 km distanciją, o kraujo rodikliai – stebėtinai geri.

Moteris jau ketverius metus kone kasdien bėgioja ilgas distancijas, rengiasi dalyvauti „10 km bėgime su Živile Balčiūnaite“.

Tačiau galima sakyti, kad į sportą Irmą atvedė ligos. Bėdos dėl sveikatos prasidėjo prieš keliolika metų persirgus gripu (pasirodo, jo komplikacijos „kerta“ ne tik per širdį, bet ir per inkstus – kai be donoro organo gyventi tampa nebeįmanoma).

„Tada buvau jauna, sveika ir galvojau, kad šitaip ir nugyvensiu šimtą metų, – prisimena moteris. – Todėl ir susirgusi gripu neišsigulėjau, o ligą „pravaikščiojau“. Kol sveikata tiek pablogėjo, kad vos galėjau paeiti“.

Gripo komplikacijos

Tyrimai parodė, kad negydomas, užleistas gripas, kaip dažniausiai būna, komplikavosi – šįkart į inkstų pažeidimą.

Po kurio laiko Irma pasijuto nėščia, o nėštumas ir sūnaus Tomo gimimas dar labiau pakenkė gripo komplikacijos nualintiems jos inkstams. Buvo diagnozuotas jų nepakankamumas. Išgelbėti galėjo tik inksto persodinimo operacija. Tuomet Irmos mama Valė apsisprendė akimirksniu – ji pasiryžo dukrai padovanoti savo inkstą. Laimei, operacija pavyko, Irmos sveikata ėmė taisytis, ji vėl gyvena visavertį gyvenimą ir jaučia begalinį dėkingumą mamai, antrą kartą dovanojusiai gyvybę.

Tapusi žmones po transplantacijos operacijų vienijančios „Gyvasties“ draugijos nare, Irma, šios draugijos prezidentės Ugnės Šakūnienės įkalbėta, prieš ketverius metus išvyko į Švedijoje vykusias žmonių po transplantacijų žaidynes atstovauti Lietuvai.

Dalyvavo sporto žaidynėse

Dalyvauti sporto žaidynėse? Nuo vaikystės fizinio lavinimo pamokų nemėgusiai Irmai tai buvo tikras iššūkis. Tiesa, Švedijoje atstovaudama Lietuvai, ji dalyvavo petankės (žaidimas su metaliniais ir mediniais rutuliais) varžybose.

„Tada ir pagalvojau: jei jau pasiryžau sportuoti, reikia pasirinkti „normalesnę“ sporto šaką. Pasirinkau bėgimą“, – kelio į sportą pradžią prisimena Irma.

Norint išmokti taisyklingai bėgti, reikėjo profesionalaus trenerio pagalbos. Deja, daugelis trenerių atsisakydavo treniruoti, kai tik sužinodavo, kad Irma gyvena su persodintu inkstu.

Po poros metų, 2012-aisiais, į Zagrebe (Kroatija) vykusias 7-ąsias Europos žmonių po transplantacijų žaidynes ji jau vyko kaip bėgikė ir, 3 kilometrus nubėgusi per 15 minučių, mini maratono rungtyje pelnė sidabro medalį. Tai, beje, buvo pirmasis medalis, kurį tarptautinėse žmonių po transplantacijų žaidynėse laimėjo Lietuvos atstovas.

Ieškojo trenerio

Tiesa, norint išmokti taisyklingai bėgti, reikėjo profesionalaus trenerio pagalbos. Deja, daugelis trenerių atsisakydavo treniruoti, kai tik sužinodavo, kad Irma gyvena su persodintu inkstu. Laimei, to nepabijojo profesionalus bėgimo treneris Alfonsas Buliuolis.

„Iš pradžių per treniruotes aš net nebėgiojau, o tiesiog vaikščiojau greitesniu tempu. Treneris išaiškino, kad bėgti reikia „komforto zonoje“ – tokiu tempu, kad galėtum nedusdama kalbėti su greta bėgančia drauge. Man ta „komforto zona“ tuomet buvo tiktai vaikščiojimas greitesniu tempu“, – treniruočių pradžią prisimena Irma.

Dabar ji jau supranta, kodėl taip nemėgo fizinio lavinimo pamokų mokykloje: juk per jas mokiniams niekas taip ir nepaaiškindavo, kaip reikia bėgti, kaip – taisyklingai kvėpuoti, kada tempą lėtinti, o kada – pagreitinti; tik liepdavo bėgti „laikui“. „Na, ir bėgdavo visi, ypatingai – kruopštesnės merginos, tam „laikui“ kelis kilometrus – kiek tiktai jėgos leidžia, išraudę, liežuvius iškišę. O juk taip neturi būti! Gal žmogus silpnos sveikatos ir greitai bėgti ilgų distancijų jam išvis negalima!“ – piktinasi Irma.

Be kvalifikuotos trenerio pagalbos Irma nesiūlo bėgti niekam – nei sveikam žmogui, nei juo labiau – žmogui po transplantacijos operacijos. Tik tuomet bėgimas taps malonumu, o ne kančia.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min