Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Psichoterapeutė: tarp vaiko padarytų klaidų visada yra ir tėvų klaidų

Tėvas ir dukra
123RF nuotr. / Tėvas ir dukra
Šaltinis: LRT radijo laida „Sveikata“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Vaikų ir suaugusiųjų psichoterapeutė, gydytoja psichiatrė Vida Kilikevičienė per savo praktiką teigia padariusi didelį atradimą – supratusi, kad tarp vaiko padarytų klaidų visada yra ir tėvų klaidų. „Kažkas toje šeimoje vis dėlto buvo pražiūrėta. Kuo šeimoje daugiau bėdų su tėvais, [...] tuo daugiau bėdų su vaiku“, – tvirtina ji.

Žmonės sako: „Maži vaikai – maži vargai, dideli vaikai – dideli vargai.“ O ką pasakytų specialistai? Ar ši liaudies išmintis – teisinga? Vaikų ir suaugusiųjų psichoterapeutės, gydytojos psichiatrės V. Kilikevičienės nuomone, tik iš dalies. Pasak specialistės, ar vargai didėja augant vaikui, priklauso ir nuo tėvų.

„Kaip mes pradedame auginti savo vaiką, kaip suprantame ryšio su vaiku kūrimą, koks santykis išsivysto tarp vaiko ir tėvų, taip dedame pagrindą ir ateičiai, vaiko paauglystei. Sakyčiau, kad tie sunkumai didėja tada, kai nepavyksta padėti tinkamo, pakankamai gero pagrindo“, – teigia psichoterapeutė.

Ji sako, kad labai įdomu konsultuoti visą šeimą. „Jei yra, kaip mano tėvai, bėdų su vaiku, žinoma, konsultuojama kartu ir mėginama suprasti, kur tie sunkumai. Ne visada sunkumų būna su pačiu vaiku“, – atkreipia dėmesį V. Kilikevičienė.

Ar vargai didėja augant vaikui, priklauso ir nuo tėvų.

Kas atsitinka sulig ankstyvąja paauglyste?

Paklausta, ar galima paauglystės etapą išskirti kaip kažkuo ypatingą, V. Kilikevičienė sako, kad iki jo tėvams geriau sekasi vaikus valdyti ir kontroliuoti, nukreipti juos norima linkme, o vaikai labiau paklūsta tėvų norams.

„Kas atsitinka sulig ankstyvąja paauglyste? – klausia psichoterapeutė. – Atsiranda pasipriešinimas, nes paaugliai pasijunta ne dalimi kažkieno, o patys esą asmenybėmis su savo norais, lūkesčiais, reikmėmis, svajonėmis, fantazijomis ir t. t. Vadinasi, susikerta tam tikri norai. Dėl to kyla konfliktinė situacija, ir atrodo, kad paauglystėje prasideda sunkumai ir nesusikalbėjimai.“

Tačiau daug kas priklauso nuo to, kaip santykiai klostosi iki paauglystės. Problemos niekada neatsiranda kokią nors konkrečią dieną ir valandą, sako psichoterapeutė, tam tikri dalykai prasideda anksčiau. Anot V. Kilikevičienės, paaugliai pradeda siekti nepriklausomybės, o tėvai nori toliau dalyvauti jų auklėjime.

„Ačiū dievui, jei tėvai iš tikrųjų nori dalyvauti. Blogiau tada, [...] kai tėvai net nedalyvauja tame konflikte, tik primeta savo reikalavimus, nurodymus. Paaugliai labai jautrūs – jei jaučia, kad su jais kalbamasi ne kaip su lygiais (ko jie, būdami tokio amžiaus, jau nori), jei iš tėvų nejaučia pagarbos, mato prieštaravimą tarp tėvų kalbos ir elgesio, tada atsiranda sunkumų“, – aiškina psichoterapeutė.

Ji įsitikinusi – jei tėvai su vaikais elgtųsi garbingiau, kalbėtųsi mandagiau, būtų labiau linkę juos išklausyti ir išgirsti, konfliktai būtų paprastesni, lengviau išsprendžiami, neprieinama iki aštrių, emocingų būsenų.

Jei tėvai su vaikais elgtųsi garbingiau, kalbėtųsi mandagiau, būtų labiau linkę juos išklausyti ir išgirsti, konfliktai būtų paprastesni, lengviau išsprendžiami, neprieinama iki aštrių, emocingų būsenų

„Paauglystės laikotarpis ir yra labai įdomus tuo, kad paauglys, iš vienos pusės, labai nori būti nepriklausomas, o iš kitos pusės, jis tebėra labai priklausomas nuo tėvų, jam labai reikalinga tėvų nuomonė. Nėra taip, kad paaugliai nori visiškos laisvės ir užsidaryti, kad tėvai nedalyvautų jų gyvenime“, – įsitikinusi V. Kilikevičienė.

Ji sako žinanti, kad būna situacijų, kai patys tėvai pasijaučia bejėgiai ir nustoja dalyvauti paauglio gyvenime, tačiau nereikia manyti, kad paaugliai tuomet jaučiasi gerai. Jie, psichoterapeutės teigimu, tokiu atveju jaučiasi nemylimi ir atstumti.

„Kad paauglys jaustųsi gerai, reikalingos dvi pagrindinės sąlygos: saugumas, galėjimas kalbėtis, būti išgirstam tėvų ir kad tėvai išsakytų savo nuomonę, reiklumą bei išreikštų savo poreikius. Jiems tai nebūtinai pavyks, bet vaikas žinos tėvų nuomonę apie tai, ką jis daro“, – sako psichoterapeutė.

Vaikas
Vaikas

Patarimas tėvams: nešaukite ir nebūkite kategoriški

Pasak V. Kilikevičienės, dažniausiai tėvai kreipiasi į specialistą dėl nesusikalbėjimo, kai kuri nors pusė – tėvai arba vaikai – nebenori kalbėtis. Dažnai kalbėtis nebenori ir patys paaugliai. Tuomet iniciatyvos imasi tėvai, norėdami suprasti, kas vyksta.

„Apie savo vaiką sužinoma įvairiausių dalykų: kad jį apėmusi depresija, kad žalojasi. Tai, kas vyksta, dažnai parodo vaiko elgesys – jis pabėgo iš pamokų, iš namų... Bet ne visada pavyksta išsiaiškinti kodėl. Dažniausiai bėgama iš ten, kur nėra gerai, o tas „nėra gerai“ – tai jokiu būdu ne materialiniai dalykai. Arba jis nesuprastas, arba atstumtas, arba nemylimas“, – sako specialistė.  

Anot psichoterapeutės, didesnė atsakomybė, sprendžiant konfliktus su paaugliais, krinta ant tėvų pečių – jie juk subrendusios asmenybės, kurių pareigia – priimti vaiką su jo išoriniais ir vidiniais pokyčiais.

Didesnė atsakomybė, sprendžiant konfliktus su paaugliais, krinta ant tėvų pečių – jie juk subrendusios asmenybės, kurių pareigia – priimti vaiką su jo išoriniais ir vidiniais pokyčiais

Tėvams ji pataria su vaikais kalbėtis mandagiai, ieškoti kompromisų, nebūti kategoriškiems. Jos žodžiais, pokalbis baigiasi tuomet, kai vaikas yra apšaukiamas, o suaugusieji linkę tai daryti. V. Kilikevičienė teigia atradusi, kad tarp vaiko padarytų klaidų visada yra ir tėvų klaidų.

„Padariau didelį atradimą, kad visada tarp vaiko padarytų klaidų yra tėvų klaidų. Kažkas toje šeimoje vis dėlto buvo pražiūrėta. Kuo šeimoje daugiau bėdų su tėvais (asociali, darbo ir žinių neturinti šeima), tuo daugiau bėdų su vaiku. Atrodo, tas vaikas tarsi pasmerktas liūdnam likimui. Tikimybė, kad tokie tėvai susirūpins savo vaiku, labai nedidelė, nes jie nesugeba pasirūpinti savimi. Pirmiausia tėvams reikėtų patiems keistis, o ne auklėti diržu savo vaiką“, – pabrėžia specialistė.

Pasak jos, tėvams situacijas vis tiek reikia bandyti spręsti, mėginti ieškoti įvairių išeities taškų ir nenuleisti rankų, jei vieną kartą, pabandžius kalbėtis, nepavyko. Psichoterapeutė siūlo nusiteikti, kad paauglys iš pradžių gali nė nekalbėti. Vaiko pasitikėjimą reikia įgyti, ir jis įgyjamas per ilgą laiką, sako gydytoja.

„Nuo pat mažens reikėtų su vaiku veikti, gyventi, bendrauti, kartu šliaužioti, kartu žaisti, kartu dėlioti žaislus, kartu vartyti knygas, eiti kartu – tada atsiranda ryšys. Mes neužmegsime ryšio priėję prie 14 metų vaiko ir pasakę: „Labas, aš dabar noriu pradėti su tavimi šnekėti apie lytinį švietimą.“ Ne tada turi būti pradžia“, – akcentuoja V. Kilikevičienė.

Ji tikina, kad jei geras ryšys bus kuriamas anksčiau, tėvai būtinai ras būdą prakalbinti paauglį ir progų užmegzti pokalbį, pavyzdžiui, žiūrėdami filmą, reklamą, vartydami žurnalą. Anot psichoterapeutės, yra ir kitas kelias – kreiptis į specialistą ir pasidomėti, kokia vaiko būsena bei raidos stadija. Ji drąsina nebijoti imtis ir tokių priemonių.

„Aš kartais labai stebiuosi, kaip mes skubame vaikui gydyti dantuką [...]. Bet kai kalbame apie mūsų psichikos gerovę, mūsų santykius, taip jau nebežiūrime“, – apgailestauja psichoterapeutė.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min