Į susitikimą su V.Alekna sugužėję vaikai klausimus olimpiniam čempionui formulavo nedrąsiai – iniciatyvos dažniau imdavosi juos slaugantys ir ligoninėje kartu gyvenantys tėvai.
„Koks jūsų ūgis?“ – teirautasi ligoninės svečio.
„Ne toks didelis kaip krepšininkų – tik 199 centimetrai“, – kuklinosi V.Alekna. Tačiau netrukus lyg didžiuodamasis pridūrė: „Užtat sveriu gana daug – kaip labai labai sunkus kraštas krepšinyje – net 140 kilogramų.“
Ūgis ne toks didelis kaip krepšininkų – tik 199 centimetrai. Užtat sveriu gana daug – kaip labai sunkus kraštas krepšinyje – net 140 kilogramų.
Paklaustas, kiek cepelinų galėtų suvalgyti, atletas prasitarė, kad kadaise sukirsdavo ir visą dešimtį. „Tokių kaip Karmėlavoje?“ – perklausė klausytojai.
„Karmėlavos cepelinus man teko matyti, bet nedrįsau net pradėti valgyti, – juokavo V.Alekna ir pasidžiaugė, kad atstovauja tokiai sporto šakai, kur svorio ribojimų nėra. – Užtat valgau viską ir daug.“
Tiesa, V.Alekna vaikams lyg pasiguodė, kad lengvojoje atletikoje jaučiasi kaip senukas. „Nebeturiu bendraamžių, nerandu bendros kalbos – visi jaunesni“, – šypsojosi olimpinis čempionas.
Šiemet Maskvoje vykęs pasaulinis lengvosios atletikos čempionatas jo karjeroje jau buvo dešimtasis. „Galima sakyti, esu čempionatų rekordininkas. Aišku, tai gana neblogas pasiekimas: 20 metų išlaikyti aukštą sportinę formą ir atitikti kvalifikacijos reikalavimus yra gana neblogai“, – neslėpė garbus ligoninės svečias.
Jo klausantiems vaikams buvo labai smalsu, ar medaliai, kuriuos galingais disko metimais yra pelnęs atletas, iš tikrųjų auksiniai.
Kiekvienam vaikui – po medalį
„Auksas – labai sunkus metalas, todėl sprendžiant iš medalių svorio – taip“, – patikino V.Alekna.
Lėktuvui nusileidus Vilniaus oro uoste, medalis išsprūdo ir nukrito ant asfalto.
Tiesa, pirmasis jo iškovotas olimpinis medalis – iš Sidnėjaus parsivežtas auksas – šiandien sveria gramu ar net dviem mažiau nei tuo metu, kai buvo kabinamas čempionui ant kaklo.
„Lėktuvui nusileidus Vilniaus oro uoste, medalis išsprūdo ir nukrito ant asfalto“, – prisiminė V.Alekna. Tik vėliau jis pastebėjo, kad nuo medalio nuskilo aukso gabaliukas. „Tačiau jis paženklintas Lietuvos žeme“, – pozityvų mąstymą demonstravo V.Alekna.
Jis papasakojo, kad Sidnėjaus olimpiadoje iškovotą auksą padovanojo pirmajam sūnui Martynui. V.Aleknai vykstant į žaidynes pirmagimiui buvo vos savaitė.
„Tada gimė antras sūnus – ir jam reikia medalio“, – šypsojosi čempionas, antrąjį auksinį olimpinį medalį, parsivežtą iš Atėnų, skyręs sūnui Mykolui.
Pekine iškovotą bronzą disko metikas užkabino šeimos pagrandukei – dukrai Gabrielei.
 |
| Akcija „Kad išsipildytų sergančių vaikų svajonės“ |
Pirmagimis turi duomenų sekti tėvo pėdomis
Bendraudamas su onkologinėmis ligomis sergančiais vaikais V.Alekna aiškino apie sporto svarbą. Ar jo paties vaikai sportiški? Galbūt sūnūs paseks tėvo pavyzdžiu?
Vyriausiasis pagal savo kūno struktūrą ir sudėjimą yra labai panašus į mane ir turi duomenų disko metimui. Ne tik dėl kompleksijos, bet ir todėl, kad jis jaučia įrankį.
„Dar sunku apie tai kalbėti, bet vyriausiasis pagal savo kūno struktūrą ir sudėjimą yra labai panašus į mane ir turi duomenų disko metimui. Ne tik dėl kompleksijos, bet ir todėl, kad jis jaučia įrankį, jam gerai pavyksta išmesti diską, kad jis gražiai skrietų. Tačiau kol kas jam dar tik trylika metų, dar anksti pradėti specialiai treniruotis“, – pasakojo V.Alekna.
Jo sūnūs lanko įvairius lengvosios atletikos būrelius: „O mažoji šoka, ji bus šokėja.“
Apie krepšinį svajojo, bet pritrūko talento
V.Alekna prisipažino jaunystėje svajojęs tapti ne disko metiku, bet krepšininku.
„Buvo šlovingi „Žalgirio“ pergalių laikai. Nuvykęs į Panevėžio mokyklą–internatą sportuoti lengvąją atletiką, pirmą mėnesį užsispyręs lankiau ir krepšinio treniruotes. Tačiau buvo greitai pastebėta, kad esu ne tos sferos žmogus – grįžau į lengvąją. Po to žaidžiau krepšinį už įvairias komandas, tik ne taip profesionaliai, kaip norėjau. Disko metikas iš manęs išėjo geresnis“, – kalbėjo V.Alekna.
Po susitikimo su vėžiu sergančiais vaikais V.Alekna sakė, kad tokius vizitus galėtų kartoti kasdien: „Žinant jų ligos istorijas... Tokius dalykus gali kartoti kasdien, jei tik galėtume padėti jiems užsimiršti, jei jiems būtų lengviau.“
 |
| Akcija „Kad išsipildytų sergančių vaikų svajonės“ |
Kasmet vėžiu suserga apie šimtas vaikų
Į susitikimą su vaikais atvyko ir sporto žurnalistas, futbolo komentatorius Nerijus Kesminas bei Lietuvos žurnalistų sąjungos Sporto žurnalistų klubo „Press'as“ pirmininkas Tautvydas Vencevičius.
Vaikams jie atvežė ir asmeninių dovanų: geltonus marškinėlius su tautine simbolika ir ant nugaros užrašytais vaikų vardais.
V.Alekna padovanojo knygą „Lengvoji atletika“. „Joje labai daug iliustracijų. Čia geriausi Lietuvos lengvaatlečiai nuo 1921 metų. Gal pavartysite ir pasveikę ateisite į lengvąją atletiką“, – viliojo disko metikas, linkėdamas vaikams sveikatos, o nuo jų nesitraukiantiems tėvams – stiprybės.
Vaikams tai labai daug reiškia, nes jie ligoninėje praleidžia nuo kelių mėnesių iki pusės metų, todėl jiems norisi naujų įspūdžių, naujų žmonių.
Labdaros ir paramos fondo „Mamų unija“ projektų vadovė Dovilė Marčinskaitė po renginio sakė, kad tokių svečių vizitai mažiesiems ligoniams labai svarbūs.
„Vaikams tai labai daug reiškia, nes jie ligoninėje praleidžia nuo kelių mėnesių iki pusės metų, todėl jiems norisi naujų įspūdžių, naujų žmonių. Visų akys sužibo, sužinojus, kas atvyks jų aplankyti“, – kalbėjo A.Marčinskaitė.
Ji atkreipė dėmesį, kad statistiškai Lietuvoje kasmet vėžiu suserga iki 100 vaikų. Lygiai tiek balionų su vaikų svajonėmis penktadienį buvo paleista į dangų.
Sporto žurnalistai kartu su žymiais šalies sportininkais Vaikų ligoninėje Santariškėse besigydančius onkologinius ligonius aplanko jau ne pirmus metus.
