Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

A.Mamontovas: Tėvai norėjo, kad stočiau į rimtą specialybę (I dalis)

Andrius Mamontovas
Irmanto Gelūno / 15min nuotr. / Andrius Mamontovas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Po mokyklos – į aukštąją mokyklą. Stoti - būtina. Įgyti rimtą profesiją – privalu. Tėvai, norėdami paties geriausio savo vaikams, siūlo savas ateities vizijas. Pasirinkimas – rimtas ir atsakingas. Juk kalbame apie viso gyvenimo profesiją! Natūralu – nepabandęs nesužinosi. O jeigu suklysi? Teks perstoti? Kaip į tai reaguos tėvai?

“Klysk, dar kartą klysk, ir klysk dar geriau“  - teigė mintimis profesinio pašaukimo tema su 15min.lt skaitytojais sutikęs pasidalinti žinomas dainų ir tekstų autorius Andrius Mamontovas. Muzikas prasitarė, jog jo profesinis kelias taip pat nebuvo tiesus. Pakeisti specialybę teko keletą kartų. Nors širdies gilumoje dainininkas teigė jau seniai žinojęs, kad jo pašaukimas - muzika, tačiau šeimos lūkesčiai, visuomenės spaudimas, kaip ir dažnam jaunuoliui, sukėlė daug maišaties. Už savo pasirinkimą jam teko nemenkai pakovoti.

Vaikystėje mes visi esame susigalvoję sau kažkokią profesiją.  Ar turėjote tokią?

A.Mamontovas: Vaikystėje visuomet pasireiškia žmogaus fantazija, bet tam tikra prasme, manau, pasireiškia ir tikroji mūsų prigimtis. Tik vėliau atsekame, kad tai buvo jos išraiška. Kadangi mėgau mokslinės fantastikos literatūrą, aišku, norėjau būti kosmoso tyrinėtoju. Taip pat save įsivaizduodavau scenoje, grojantį elektrine gitara.

save įsivaizduodavau scenoje, grojantį elektrine gitara

Tas dažnai žmones išmuša iš vėžių, nes jie pameta fokusą, pameta, ką jie iš tikrųjų norėtų daryti, stodami į tas profesijas, kurios, tuo momentu, yra laikomos prestižinėmis, savaime garantuojančiomis gerą ateitį. Mano laikais tai buvo medicina. Jeigu įstoji į mediciną, tai tavęs jau laukia šviesi ateitis, nes šią specialybę renkasi tik patys geriausi. Kiekviena karta, turbūt, turi savo „madas“. Ir iš tiesų blogiausia, ką gali žmogus padaryti su savo gyvenimu, tai sekti paskui bendrą madą ir užmiršti, ką jis pats nori daryti.Tik vėliau supratau, kad tą viziją, kuo aš norėčiau būti, turėjau nuo pat vaikystės. Manau, kad kiekvienas mūsų tokią svajonę turime, tik ne visuomet gebame ją išgryninti. O vėliau aplinkinis pasaulis – tėvai, draugai, visuomeninė nuomonė – formuoja mums tam tikrus įvaizdžius: kad mes būtinai turime būti kažkokios solidžios profesijos atstovai.

Jūs, po mokyklos baigimo, stojote į inžinerinę specialybę. Kas lėmė šį pasirinkimą?

A.Mamontovas: Taip. Įstojau į Vilniaus inžinerinį statybos institutą [dabartinį Vilniaus Gedimino technikos universitetą], statybos ekonomiką. Įstojau, iš tikrųjų, todėl, kad mano tėvas mane spaudė pasirinkti kažkokią rimtą, konkrečią specialybę. Dabar suvokiu, kad tai dariau tik dėl jo, nes pats gyvenime ten tikrai nebūčiau stojęs. Mano tėvas savo profesijoje buvo labai daug pasiekęs žmogus, ir, aišku, norėjo, kad aš eičiau jo pėdomis. Kai aš netapau gydytoju, tada jis vis tiek mane bandė prikalbinti tapti inžinieriumi, ambasadoriumi - kažkuo „dideliu“.

Blogiausia, ką gali žmogus padaryti su savo gyvenimu, tai sekti paskui bendrą madą ir užmiršti, ką jis pats nori daryti.

Sava nuomonė ir savas požiūris atsirado grįžus iš kariuomenės, kur du metus praleidau ne tėvų namuose.  Supratau, kad nebenoriu grįžti į statybos institutą, man ten svetima, neįdomu, ir tai - ne mano pašaukimas. Kadangi spaudimas stoti vis dar buvo išlikęs, nusprendžiau stoti į žurnalistiką. Pagalvojau, kad tai - „mažiausias blogis“, kokį galiu pasirinkti (juokiasi). Žurnalistika yra pakankamai laisva specialybė, kuri tavęs „nepririša“. Gali turėti labai daug pasirinkimų. Žurnalistikos mokinausi iki trečio kurso vidurio, kai galutinai supratau, kad apgaudinėju patį save... O tuo metu mes jau aktyviai koncertavome su „Fojė“, ir grupė susilaukė sėkmės.

Aišku, grojimas populiarioje grupėje, tai yra tai, kas yra šiandien. Kas bus rytoj – tu niekada nežinai. Bet manęs tas visiškai nesustabdė, nes aš tiesiog tikrai labai norėjau tą daryti. Žinojau, kad tai yra mano. Ir kiekvienam žmogui visada linkiu susirasti kažką sau artimo, ką bedarytum - didelė alga, maža alga... Svarbiausia, kad tuo gyveni, degi tuo dalyku. Gyvenimas įgauna kitokią prasmę, kai realizuoji save. Turi kažkokias savybes, talentus ir jiems duodi darbo. O jeigu bandai tapti prestižinės profesijos atstovu, neturėdamas reikiamų savybių per jėgą bandai dirbtinai irtis... Tai visą gyvenimą ir jautiesi, lyg laikytum kažkokius nesibaigiančius abitūros egzaminus.

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Andrius Mamontovas
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Andrius Mamontovas

Psichologai, konsultuojantys moksleivius profesinio pasirinkimo klausimais, pastebi, kad dažnas abiturientas pokalbio metu pirmiausia teiraujasi apie pinigus. Vienas svarbiausių užduodamų klausimų „O kiek aš iš to uždirbsiu?“, kai, rodos, reiktų klausti „Kur aš galėčiau būti geriausias?“...

Jeigu tu būsi geriausias, tai tu ir uždirbsi. Mąstoma, kažkodėl, atvirkščiai

A.Mamontovas: Jeigu tu būsi geriausias, tai tu ir uždirbsi. Mąstoma, kažkodėl, atvirkščiai. Žinoma, pradžioje niekas daug neuždirba. Bet jeigu tu esi savam kelyje, savam, pagal pašaukimą, ankščiau ar vėliau, bus ir rezultatas.

Savo pirmąjį muzikinį kolektyvą įkūrėte dešimtoje klasėje. Vienuoliktoje klasėje, Jūsų laikais, jau reikėjo rinktis tolimesnį specialybės kelią. Natūralus klausimas: kodėl tuo metu nestojote į muziką?

A.Mamontovas: Visų pirmą, stojant į muziką, yra reikalingas tam tikras pasiruošimas. Be to, jeigu stoti į muziką, tai kur? Muzikos akademija ruošė klasikinės muzikos atlikėjus, o tokiu aš nebuvau, Kelpša ruošė džiazmenus, bet aš nemėgstu džiazo (juokiasi).

Iš pašaukimo esu dainų autorius – rašau dainas. Ar galima išmokt rašyt dainas?

Iš pašaukimo esu dainų autorius – rašau dainas. Ar galima išmokt rašyt dainas? Tapačiai galima klaust, ar yra mokykla, kuri išmokina žmogų būti poetu? Man tiesiog jau taip susiklostė, kad tai, ką aš darau, yra tai, kas man buvo duota, ir tik tęsdamas tą veiklą galėjau tobulėti.

Populiarioji muzika, roko muzika man tuo ir graži, kad joje yra nemokšiškumo, joje nėra uždėti kažkokie labai griežti akademiniai rėmai. Tai yra tas laisvas ir gaivališkas žanras, kur mokymasis, kaip mes jį įsivaizduojame, yra visiškai kituose dalykuose. Tai savęs išlaisvinimas, gebėjimas pasakyti atvirai tai, ką tu jauti.

Antrą pokalbio dalį skaitykite čia:

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min