– Ar teko girdėti apie FiDi prieš įstojant į fizikos fakultetą?
– Prieš stodamas į fiziką buvau šiek tiek girdėjęs apie FiDi. Iš tiesų mūsų studijų laikais daug dabartinių šios šventės tradicijų įgavo pagreitį. Į fiziką įstojau 1974 metais, tada mes dar mokėmės Naugarduko gatvėje, Chemijos ir matematikos fakultete, nes tuo metu ten vykdavo paskaitos. Prisimenu, jog tada eisena pas filologes prasidėdavo būtent iš ten. Tik ketvirtame kurse persikraustėme į Saulėtekį, jau tuomet iš ten eidavome pas filologes. Nors pirmoji FiDi prasidėjo 1969 metais, tačiau Dinozauras gimė mūsų studijų laikais, 1978 metais. Pamenu, jog pirmame kurse girdėjome kažkokią legendą apie raudono karsto nešimą.
– Kai pirmąjį kartą išgirdote apie FiDi, ką pagalvojote?
– Prieš stodamas į Fizikos fakultetą žinojau, kad fizikai – linksmi žmonės. Jau įstojęs į universitetą pamačiau, jog jie ne tik linksmi, tačiau ir be galo kūrybingi bei išmintingi. Tik pradėję mokslus išgirdome apie Fiziko dieną. Kai buvau pirmame ar antrame kurse, prisimenu vieną, kad linksmi fizikai, keli jų vyresni už mane, kiti keliais kursais jaunesni, per šią šventę pastatė „Hamletą“. Pamenu, jog spektaklyje vaidino A. Abišala. Taigi, supratimas, kad fizikai ir energingi, ir be galo kūrybingi su kiekvienais studijų metais vis stiprėjo.
– Kada pirmąjį kartą teko apsilankyti FiDi? Kokie buvo įspūdžiai?
– Tai tikriausiai buvo tada, kai studijavau pirmajame kurse, 1974 metais. Negaliu apibūdinti būtent pirmosios Fizikos dienos, tačiau iš visų FiDi įsimintiniausi prisiminimai – stulbinantis spektaklis ir, žinoma, Dinozauro gimimas. Taip pat pamenu, jog anksčiau per šią šventę būdavo linksmos paskaitos, vienas dėstytojas skaitydavo jas eilėmis. Būtent per šią paskaitą, atėjo mano kursiokas R. Juškevičius, kuris buvo persirengęs gatvės valytoju, rankose nešėsi kibirą vandens ir žibuokles. Galiausiai tuo vandeniu jis apipylė dekaną. Buvo labai linksmas momentas. Tokių prisiminimų daugybė, tačiau šie ryškiausi.
– Jūsų studijų metais Fiziko diena vykdavo Fizikos fakultete, ar labai skiriasi tuometinė FiDi nuo dabartinių, kurios jau ten neberengiamos?
– Mano studijų metais FiDi prasidėdavo paskaita, kuri būdavo su papildomais linksmais elementais, buvo rengiami ir spektakliai. Kiek pamenu, tai atrakcionai gimė šiek tiek vėliau, o daugiau, manau, viskas vykdavo taip pat kaip ir dabar – eisena, kuri prasidėdavo visada nuo to, kad Dinozauras neužsivesdavo ir tada fidistams tekdavo ilgai dirbti bandant jį užkurti. Dinozaurą užkūrus, per visą miestą važiuodavom dainuodami pas filologes, visas Antakalnis griaudėdavo. O vakare – muzika, šokiai, linksmybės. Taigi, daugybė dalykų išliko, ir tai yra gražu, dinozauras, kaip matau, modernizuojasi ir greit taps kosminiu, ypač žavi ir atrakcionai, kuriuose gausu fantazijos.
– Kokie koncertai vykdavo FiDi vakarinėse dalyse?
– Koncertai būdavo anšlaginiai, nes mūsų prašydavo bilietų, pakvietimų, buvo didžiulis troškimas ateiti į vakarinę dalį. Tuo metu grodavo geriausios grupės, nuo „Hiperbolės“ iki kitų nuostabiausių to meto grupių.
Juokavome, kad reikėtų kurti fizikų partiją.
– Kaip manot, kuo ypatingi fizikai, kad tik jie turi tokią didžiulę šventę?
– Vienas svarbus dalykas – vyriška kompanija, nežinau, kaip yra dabar. Kadangi kompanija vienalytė, nebūdavo sunku viską suorganizuoti. Antra, fizikos mokslas ir sovietiniais metais buvo visiškai neideologinis, kas galbūt irgi svarbu, galvos buvo laisvos nuo Brežnevo mokslų, kitur galbūt būdavo visko. Trečia, fizikai visada buvo kitokio mąstymo pobūdžio, sovietmečio laikais buvo toks garsus posakis: „fizikai – lyrikai“. Tai reiškia, kad jie nebūtinai vielą sukioja, jų galvoje yra erdvė skirta dalykams, kurie visiškai nesusiję su fizika.
Fiziko diena – fantazijos festivalis. Niekada nebūdavo taip, kad fizikai susirinktų ir dėstytų Einšteino lygtis, išryškėdavo visiškai kiti, kūrybiški dalykai – nuo spektaklių iki savo kūrybos muzikos. Įdomu tai, jog man pačiam teko dirbti Fizikos fakultete 10 metų ir teko prisidėti prie to, kad mūsų fakultetas tapo vienu iš Sąjūdžio organizacinių ramsčių. Būtent tas organizacinis potencialas, su tokia laisvos fantazijos erdve labai stipriai suveikė Sąjūdžio metais. Mes su Puslaidininkių fizikos institutu dalyvavome visų mitingų, visų piketų ir visų kitų svarbių įvykių organizavime. Viskas buvo fizikų rankose. Filosofai ir rašytojai buvo Sąjūdžio lyderiai, intelektualai, o visas organizacinis darbas krito ant fizikų pečių, tačiau fizikai buvo visiškai jam pasiruošę, galima sakyti, jog po jų patirties organizuojant FiDi, jiems tai buvo gana nesudėtingas darbas.
– Ar fizika ir politika dera kartu?
– Manau, kad fizika politikoje pasiteisina labai stipriai. Pamenu, jog daugybė fizikų atėjo į Sąjūdį. Iš pradžių juokavome, kad reikėtų kurti fizikų partiją. Į Sąjūdį atėjome mes su Jurgiu Razma, jis buvo vienas iš mano studentų, taip pat atėjo A. Abišala, mūsų profesorius Aloyzas Sakalas, Zigmas Vaišvila, mano kursiokas, grupiokas Jonas Tamulis – buvęs signataras. Visų pirma, iš fizikos gavau mąstymą, logiką, nuolatos jaučiu vidinį poreikį logiškai suprasti, kodėl vienas reiškinys vyksta taip, o ne kitaip. Antra, fizikai yra išsiugdę žingeidumą, tai man politikoje irgi labai svarbu. Žingeidumas siejasi su logika, jis verčia suvokti priežastinius ryšius, kodėl įvyko toks reiškinys ir kas jį lėmė.
– Kaip manot, ar ši šventė naudinga studentams ir visam miestui?
– Aš manau, kad FiDi yra viena iš nuostabiausių ir unikaliausių miesto švenčių, kurią sunku palyginti su kitomis, nes ji yra bendruomeninė, tai nėra miesto valdžios šventė kaip, pavyzdžiui, Vilniaus dienos ar „Skamba kankliai“. Manau, jog Fiziko diena savo triukšmingumu ir savo vidine energija lygių neturi. Svarbiausia saugoti šią ypatingą šventę. Linkiu fizikams ir toliau leisti savo fantazijai kunkuliuoti.
