Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Dideli mažo kaimelio mokyklos pedagogų iššūkiai

Vaikai.
„15min" archyvo nuotr. / Vaikai.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Iš Kauno į nedidelį Leliūnų kaimelį Utenos rajone mokytojauti išvykęs Vygantas Kornejevas teigia, jog jo gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Vadovavimas kaimo mokyklai – nauja patirtis miesto gimnazijų pedagogui. Be abejo, tai ir asmeninis iššūkis. Miestietišką gyvenimą pakeisti į mažiau triukšmingą kelių šimtų gyventojų bendruomenės aplinką išdrįstu ne kiekvienas. Tačiau V.Kornejevas laikosi nuostatos, jog tas, kuris negeba priimti asmeninio iššūkio, negebės jo priimti ir profesiniame gyvenime.

V.Kornejevas prisipažįsta, jog nei mokyklos, nei studijų metais nesvarstė rinktis mokytojo profesijos. Vytauto Didžiojo universitete įgijęs viešojo administravimo bakalauro ir viešosios komunikacijos magistro laipsnius pasuko savo specialybės kryptimi.

Tačiau pedagoginę gyslą jis teigia atradęs dar ankstyvoje paauglystėje: „Jaunimo stovyklose mane dažnai paskirdavo vadovu, nors buvau tik kokiais metais vyresnis už kitus vaikus.

Jauno žmogaus priėmimas į saugusių grupę, kitokį tarpusavio santykį verčia pasitempti, prisiimti atsakomybę.“

Vygantas Kornejevas / Projekto
Vygantas Kornejevas / Projekto „Renkuosi mokyti“ dalyvis

Mokytojavimo keliu V.Kornejevas pasuko projekto „Renkuosi mokyti“ dėka.

„Tai buvo nauja programa, siekianti į mokyklas pritraukti jaunus specialistus iš kitų sričių. Pagalvojau, kodėl gi ne? Nepabandęs – nesužinosi.

Projektas truko 2 metus, o mano mokytojavimas šiandien tęsiasi jau 6-tus metus iš eilės. Reiškia, buvo verta“, – apie apsisprendimą dalyvauti edukacinėje programoje pasakoja pašnekovas.

„Mokytojo darbas mane sužavėjo jau pirmaisiais darbo metais. Tai – įkvepianti, kūrybinė veikla. Niekada nežinai, kaip susiklostys tavo darbo diena.

Turi būti pasiruošęs pokyčiams. – dalijasi įspūdžiais pašnekovas. – Gerai atmenu, kai pirmaisiais mokytojavimo metais laukdavau, kada praeis savaitgalis, ir jau važiuodamas pirmadienį į darbą džiaugdavausi nuo minties, jog kažką naujo išmėginsiu pamokos metu.“

2010 metais įgijęs matematikos mokytojo kvalifikacijos laipsnį, V.Kornejevas buvo apdovanotas mokslininkės Meilės Lukšienės premija.

Iš didmiesčio į provinciją

Mokytojavimo patirties sėmęsis Kauno Šv. Mato gimnazijoje ir Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų mokykloje, pedagogas teigia, jog kiekvienoje mokslo įstaigoje reikia ieškoti naujų mokymo prieigų. Tačiau darbas kaimo mokykloje – išskirtinis.

Kaimo mokyklėlėje susikuria tampri bendruomenę, kuo, tarkime, taip lengvai negali pasigirti miesto mokyklos

„Neseniai mane pakvietė vadovauti Utenos rajone esančiai Leliūnų pagrindinei mokyklai, kuri yra viena mažiausių Lietuvoje. Tai – tikras iššūkis, kadangi čia reikia dirbti visai kitaip nei miesto mokyklose“, – pastebi V.Korenejevas.

Pagrindinė mokykla, ruošianti 1 – 10 klasės mokinius bei turinti paruošiamąją darželio grupę, šiuo metu turi 44 moksleivius ir 19 pedagogų.

„Mokykla yra maža, sunkiai išgyvena iš finansuojamo krepšelio. Reikia ieškoti būdų ne tik kaip pritraukti vaikus, bet ir prikalbinti mokytojus atvykti čia dirbti“, – pasakoja mokyklos vadovas.

Kaimo mokyklose yra organizuojamos jungtinės klasės. Tokios klasės dydis turi būti ne mažiau nei 7 moksleiviai. Jungtinės klasės, V. Kornejevo pastebėjimu, yra kaimo mokyklų išskirtinumas.

„Kaimo mokyklėlėje susikuria tampri bendruomenę, kuo, tarkime, taip lengvai negali pasigirti miesto mokyklos. Kadangi dauguma moksleivių – vieni kitų broliai ir seserys, vyresni auklėja ir prižiūri jaunesnius, nėra atskirties tarp skirtingų amžiaus grupių mokinių“, – pastebi pedagogas.

Darbas dviem frontais

V.Kornejevo teigimu, išskirtinį darbą kaimo mokyklose didele dalimi nulemia kitoks socialinis kontekstas: „Kaimo vaikai yra jautrūs, labiau užsidarę, mažiau pasitiki savimi nei miesto vaikai. Tačiau faktas, kad jie gali mokytis gerai ir patys turi tuo patikėti.“

tik pilną darbinį krūvį turintis mokytojas gali atsidėti mokyklai: vesti po pamokinius būrelius, pagelbėti užklasinėse veiklose vaikams, kuriuos gerai pažįsta

Pedagogas pastebi, kad ypatingas darbas šiame etape tenka mokytojams: „Mokytojus taip pat reikia paruošti, įtikinti, kad jie gali išmokyti, įkvėpti vaikus. Tai – darbas dviem frontais.“

V.Kornejevas taip pat atkreipia dėmesį, jog kaimo mokyklose dalis vaikų neturi pakankamo socialinio aprūpinimo. Dalis jų dirba pagal individualias programas ir jiems reikia didesnio pedagogų dėmesio.

Dėl šios priežasties, mažesnio dydžio kaimo mokyklų klasės yra privalumas, nes jose vystomas glaudesnis mokytojų ir mokinių santykis.

Tiesa, mokyklos direktorius pastebi, jog pati mokykla palaipsniui turėtų persiorientuoti į kitokį modelį, nei esamą dabar: „Kaimo mokykloje turėtų dirbti 6 – 8 mokytojai, turintis keletą skirtingų dalykų kvalifikacijų. Dabar mokykloje dirba 19 mokytojų, tačiau dauguma jų turi tik po 2 – 3 pamokas.“

Vadovo požiūriu, tik pilną darbinį krūvį turintis mokytojas gali atsidėti mokyklai: vesti po pamokinius būrelius, pagelbėti užklasinėse veiklose vaikams, kuriuos gerai pažįsta.

„Turime tik 2 – 3 mokytojus, kurie gyvena pačiame kaime. Likusi dalis – važiuoja apie 15 km specialiai iš miesto. Kai kuriems jų uždarbis viso labo padengia kuro kaštus. Tad šie žmonės dirba iš idėjos, altruistiškai“, – pasakoja pedagogas.

Gyvenimas“ internete – nesvetimas ir kaimo paaugliams

Paklaustas, ar skiriasi paauglių karta, auganti kaime ir miesto, V.Kornejevas atsako, jog didelio skirtumo tikrai nepastebi.

„Esu – mokytojas, vadinasi esu – autoritetas“ nebeveikia. „Šiandieniniai paaugliai yra daug savarankiškesni ir gudresni

„Ir jie turi tuos telefonus (gal tik ne taip masiškai), žiūri naujas tendencijas, seka muziką, auga ir „gyvena“ internete. Jeigu sugebi su jais užmegzti ryšį, sugebėsi ir susitarti“, – patyrimu dalijasi pedagogas.

Mokyklos direktorius pastebi, jog nereikia stebėtis, kad dabarties mokyklose senoji metodika „Esu – mokytojas, vadinasi esu – autoritetas“ nebeveikia. „Šiandieniniai paaugliai yra daug savarankiškesni ir gudresni.

Jie puikiai žino savo teises, ir pagarba jiems nėra „automatinis dalykas“, kaip ankščiau. Net ir atėjęs pas darželinuką pagarbą turi užsitarnauti“, – pastebi pedagogas.

V.Kornejevo teigimu, dabartiniai jaunuoliai jaučiasi suaugę, jie nori tokių santykių, kur jiems būtų leista priimti savarankiškus sprendimus ar bent jau išsakyti savo poziciją jų priėmimo procese.

„Interneto dėka paaugliai turi daug informacijos. Jie tam tikrose, juos dominančiose, srityse gali būti gudresni net ir už mokytoją.

Tą reikia pripažinti ir tuo naudotis. Leisti jiems parodyti, kad jie tą moka ir gali. Užmezgus abipusį ryšį, jokių problemų nekyla“, – pedagogine patirtimi dalijasi mokyklos direktorius.

Atkreipdamas dėmesį į tai, kaip pasikeitė mūsų kasdienybė, pedagogas skatina tėvus ir mokytojus įsijausti į dabartinio paauglio gyvenimą.

„Kiek paaugliui šiandien tenka išgyventi ir aprėpti informacijos... Nauji telefonai, aplikacijos, žaidimai, įrenginiai... Neduok dieve, kažko nematei!

Tai – viskas, – juokaudamas mintimis dalijasi mokytojas. – O čia dar hormonai, tėvų priekaištai... Kai įsigilini į tą jų pasaulį, supranti kokie jie visi dar „faini“, kad vis dar susikalba su mumis.“

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min