Daugiau ERASMUS patirčių rasite čia.
Tas pat kuriame nuskendo „Titanikas“ (gal ir ne prie šių krantų) , tas pats, iš kurio žvejojama žuvis žmonijai. Tas pats, kuris skalauja Afrikos, Amerikos, Didžiosios Britanijos krantus. Tas , kuris susilieja į Ramujį vandenyną ir iš to susideda mūsų Žemė. Kažkas nepaprasta, dieviška, nepakartojama. Ir aš jame maudžiausi!!! Na ir kas, kad buvo beprotiškai šaltas ir sūrus vanduo (druska galėjau laižyti nuo savo kūno tol kol nenuėjau į duša, o plaukai buvo panašūs į šieną), bet aš maudžiausi vandenyne. Vakare dar kartą sau tai priminiau ir užmigau laiminga.
Sekmadienis buvo ta nuostabi diena kai aš išvydau Atlantą. Bet iki vandenyno dar daug ką spėjau nuveikti. Pirmiausia pabuvojau dar viename Portugalijos mieste Setubale. Tai miestas – uostas. Tiesą sakant, net nenutuokiau, kad greitai pamatysiu vandenyną, maniau čia ta pati upė, kuri teka
ir per Lisaboną, bet smarkiai apsirikau. Taigi, prieš visą vandenyno euforiją apsilankėme Žuvies restorane. Pirmą kartą gyvenime tokiame buvau.
 |
| Ramintos R. nuotr./Raminta mėgaujasi poilsiu prie Atlanto. |
Tiesą sakant, net nežinojau, kaip reikia elgtis. Žmonių tikrai netrūko ir visi buvo tokie apkūnus, ir vis dar kimšo maistą. Tiksliau žuvį. Dar kartą įsitikinau, kad portugalai labai mėgsta valgyti. Nenoriu puikuotis, bet turbūt mūsų staliukas buvo liekniausio sudėjimo. Atėjo prie mūsų padavėjas ir įdėjo žuvies. Po kokių 10-ties minučių atėjo kitas ir įdėjo dar kitokios žuvies. Ir taip be galo... Krevetės, kalmarai, moliuskai, austrės, aštunkojai, lašišos.. Tiek žuvies nė nesapnavau, o jau nekalbu apie ragavimą. Pirmą kartą apskritai ragavau jūros gėrybes, tokias kaip moliuskai ar krevetės. Iš jų visų labiausia man patiko krevetės. Pripampau kaip reikiant. Gerai, kad iki pačio vandenyno dar važiavom kokią valandą, viskas maždaug apsivirškino ir galėjau maudytis. Važiavome tokiu kalnu, vis kilome ir kilome, vis sukome ratu ratu ir ratu. Vėl nusileidom, vėl pakilom. Ir pagaliau, V A N D E N Y N A S!!!
Vis dėlto ši diena vandenynu ir žuvimi dar nesibaigė. Negalėjau patikėtii , bet po maudynių vėl išalkome. Šį kartą užsukome į japonų restoraną. Tiesą pasakius ir čia neesu buvusi, neesu aš labai didelė vaikštinėtoja po kavines ar restoranus, o ir Lietuvoje tai nepigu. Tad vėl man buvo pirmas kartas. Ir nė kiek nenusivyliau. Man japonų virtuvė labai patiko. Visas tas jų sumanymas, kaip patiekti maistą man labai patiko. Pagaliau paragavau ir sušio. Skanu. Ragavau moliusko, austrės kažkokiame aštriame padaže. Vėl krevetės. Ir dar visko visko valgiau. Aišku tokie apsivalgymai ištampo skrandžius, o po to juk nebus lengva sutraukti skranduką į studentišką padėtį, kokiai jis ir priklauso. Bet kas buvo, tas. O valgis buvo skanus, toli gražus nekasdieniškas.
Nuostabus sekmadienis buvo. Pasikroviau savo baterijas ateinančiai savaitei (o jėgų tikrai reikia, nes su tokia portugalų mokslo sistema jų reikia). Išvydus vandenyną tarsi gimiau iš naujo. Pažadėjau sau, kad dar tikrai grįšiu pamatyti jo. Tikrai neužteko tų kelių valandų prie jo. Tam reiktų mažiausia visos dienos.
Taigi, grįžome jau į savo namus – bendrabutį. Et, gerai ir čia, gyventi įmanoma. Tik gaila, kad mes net ne pirmam aukšte, o nuliniame. Kai žmonės vaikšto, žiūri, ką mes veikiame, bet nieko, jau apsipratome.
Apie autorę. Aš Raminta Rumševičiūtė. Man 19 metų, esu dar tik antrame kurse ir jį pradėjau studijomis Portugalijoje. Lietuvoje studijuoju Vilniaus Pedagoginiame universitete istoriją, Portugalijoje – archeologiją. Mano studijavimo laikotarpis: rugsėjo 8–gruodžio 22 d.. Atvykau studijuoti kartu su ketvirtakurse Daiva, taip pat istorike. Manau, mano patirtis čia neeilinė, nes ši šalis toli nuo Lietuvos ir čia visai kitokia kultūra, skiriasi klimatas.
Buvai išvykęs studijuoti svetur pagal ERASMUS mainų programą? Dar neišblėso ten patirti įspūdžiai bei nuotykiai? Pasidalyk ERASMUS patirtimi su kitais studentais. Savo pasakojimą ir keletą nuotraukų siųsk el. paštu studentai@15min.lt
