Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

ERASMUS patirtis: sekmadienio ritmu, arba Padėka Lietuvos rinktinei (nuotraukos)

Sekmadienio pirkinys – naujas kilimas.
Vytauto Ulozo nuotr. / Sekmadienio pirkinys – naujas kilimas.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Po smagios vakarykštės dienos, visi buvo pakankamai pavargę, tad keltis neskubėjo. Išskyrus mane. Sužinojome, kad sekmadieniais mieste vyksta sendaikčių turgus, todėl nenorėdamas praleisti progos, atsikėliau ir išmyniau į turgų.

Daugiau Vytauto pasakojimų rasite čia.

Pasirodo, sekmadienis yra tikra prekybos diena. Visai netoli namų, šalia upės radau maisto turgų. Kiekvieną savaitę ūkininkai suvažiuoja su savo produkcija, o miestiečiai sulekia su savo piniginėmis ir ieško, derasi, derasi ir pagaliau perka. Maistas čia neabejotinai švežias, tačiau ir gerokai brangesnis. Ieškojau ne maisto, todėl nuvažiavau 4 kilometrus, kol radau St.Michel aikštę, kurioje ir vyko turgus. Buvau nustebintas žmonių, o dar labiau įvairiausių daiktų kiekio. Vaikščioji kaip po tikrą muziejų. Gaila, kad neturėjau fotoaparato, bet vis tiek, manau, kad čia dar sugrįšiu. Pirmas daiktas, kurio ieškojau, buvo gitara. Nors iš Lietuvos ir keliavome autonombiliu, nusprendžiau, kad savojo instrumento nesivešiu, kadangi jis užims per daug vietos ir nebus kada juo groti, tačiau apsirikau. Kažkaip pasiilgau muzikos, tad turėjau viltį čia surasti kokį neypatingą ir nelabai brangų instrumentą. Kaip alternatyvos dairiausi ir Ukulele gitaros (maža havajietiška gitara), nes pernai labai gailėjausi, kad neparsivežiau tokios iš Ispanijos, kur susipažinome su smagia muzikos grupe, kurios nariai šiek tiek pamokė ja groti. Tik pradėjęs vaikščioti po turgų pamačiau, kad vienas vyras pardavinėja net dvi gitaras. Apžiūrėjau, pasiklausiau kainos, bet nusprendžiau dar apeiti likusį turgų ir pasižvalgyti. Daugiau nieko gera neradau, o kol grįžau, ta gitara, kurią buvau nusižiūrėjęs, mano didžiam apmaudui, jau buvo parduota. Antroji, kuri dar buvo likusi, buvo labai prastos būklės, tad nesinorėjo tokiai leisti pinigus.

Gera džiaugtis ir didžiuotis Lietuva, kurios krepšininkai įrodė, kad nors mūsų šalis ir maža, bet jos žmonės turi dideles širdis ir niekados nepasiduoda.

Instrumento gauti nepavyko, tačiau iš turgaus išėjau anaiptol ne tuščiomis, nes radau antrą daiktą, dėl kurio čia atvažiavau – kilimą! Taip taip, tą patį, kurio, mano nuomone, labai trūko butui. Vyras prašė 20 eurų, tačiau pavyko nusiderėti iki 15 ir įkalbėti, kad atiduotų dar vieną daiktą, kuris, manau, bus puiki lauktuvė sesei. Tik nesakysiu kokį, kad nesugadinčiau siurprizo. Beliko tą kilimą parsitempti iki namų. Kilimas nemažas, 200×300 cm, gal net truputį daugiau, o aš vienas ir su dviračiu. Tie keturi kilometrai nebeatrodė taip mažai. Susivyniojau kilimą, persimečiau per rėmą ir nužygiavau namo. Oras geras, pasivaikščioti po miestą smagu, be to, pakeliui sutikau ne vieną besišypsantį žmogų. Kai parsiradau namo, lietuviukai jau buvo atsikėlę ir spėliojo, kad taip ilgai užtrukau todėl, kad tempiu kokį kilimą, – neapsiriko. Naują pirkinį iškratėme, išsiurbėme, pasitiesėme ir susėdome išbandyti – super. Dabar tikrai turim viską, ko reikia.

Vakare žinojome, kad laukia bronzinis krepšinio finalas, todėl išvažiavome į miestą ieškoti vietos, kur galėtume varžybas žiūrėti tiesiogiai. Apvažiavome visą miesto centrą, buvome užėję į kokių 10 skirtingų kavinių ir barų, tačiau visur tas pats – televizorių arba nėra, arba jie visi rodo futbolą. Pasirodo šį vakarą Bordo „Girondins“ žaidė svarbų mačą, todėl visi kiti sporto įvykiai liko nuošaly. Arčiausiai tikslo buvome vienoje kebabinėje. Ten tuo metu nebuvo daug lankytojų, o per televizorių rodė žinias. Paprašėme pultelio ir pradėjome ieškoti reikiamo kanalo. Ne taip paprasta, nes kanalų ten daugiau kaip 600... Ieškojome, ieškojome, kol pagaliau sąraše pamatėme kažkokį „Sport“, kurio aprašyme puikavosi informacija: „Fiba Basketball“. Paspaudėme, palaukėme, kol persijungs ir šnipštas, nes ekrane pasirodė užrašas, kad norint matyti šį kanalą, reikia įsigyti kažkokį papildomą paketą. Nieko nepešėme, bet užkandinės savininkas pasiūlė vakare kartu pažaisti krepšinį. Menka bėda – jis kamuolio neturi. Gal vėliau kada pavyks.

Mums ir vėl nepavyko tiesiogiai stebėti lietuvių žaidimo, tačiau kruopščiai sekėme įvykių eigą ir džiūgavome dėl puikaus rezultato. Po varžybų net susiskambinau su tėveliais pasidžiaugti pergale ir šiaip pasišnekėti. Gera džiaugtis ir didžiuotis Lietuva, kurios krepšininkai įrodė, kad nors mūsų šalis ir maža, bet jos žmonės turi dideles širdis ir niekados nepasiduoda. Esame dėkingi krepšininkams už padovanotą šventę!

Bus daugiau!

Vytauto Ulozo dienoraštis.

Buvai išvykęs studijuoti svetur pagal ERASMUS mainų programą? Dar neišblėso ten patirti įspūdžiai bei nuotykiai? Pasidalyk ERASMUS patirtimi su kitais studentais. Savo pasakojimą ir keletą nuotraukų siųsk el. paštu studentai@15min.lt

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min