Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

ERASMUS patirtis: gal sūrio? (nuotraukos)

„Sūrio vakarėlio“ akimirka
Vytauto Ulozo nuotr. / „Sūrio vakarėlio“ akimirka
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Daugelis žmonių, paklausti, su kuo jiems asocijuojasi Prancūzija, tikriausiai be Paryžiaus, vyno, kvepalų ir kitų dalykų prisimintų sūrį, o tiksliau šimtus sūrio rūšių, kuriomis ši šalis taip didžiuojasi. Antro pasaulinio karo metais (1940 birželį) Vinstonas Čerčilis, vertindamas keblią Prancūzijos padėtį, visus ramino, kad valstybė, gaminanti beveik 360 sūrio rūšių negali taip paprastai žūti. Vis dėlto, ką mes žinome apie sūrį?

Nėra tiksliai aišku, kada ir netgi kur šis maisto prouktas buvo pagamintas pirmą kartą. Teigiama, kad sūris galėjo atsirasti net 8000 tūkst. metų prieš Kristų, kai buvo prisijaukintos pirmosios avys. Kadangi senovėje gyvūnų oda bei išsipūtę vidaus organai buvo naudojami kaip tara maisto produktams laikyti, manoma, kad pirmasis sūris buvo pagamintas netyčia, t.y. tokioje taroje laikant pieną, kuris dėl skrandyje likusių fermentų pavirto į varškę ar rūgpienį. Pienas taip pat buvo specialiai sūdomas ir rūgštinamas, kad ilgiau išliktų šviežias. Europoje dėl vėsesnio klimato tam šių priemonių reikėjo mažiau, todėl sąlygos buvo tinkamos palankioms bakterijoms, kurios brandinamui sūriui suteikia specifinį skonį. Romos imperijos laikas sūris tapo kasdieninis patiekalas, radęs savo vietą taip pat ir ne viename rašytiniame šaltinyje. Netgi Homero „Odisėjuje“ minima, kaip ciklopai gamina ir saugo avių bei ožkų pieno sūrį. Romos imperijos dėka sūrio gaminimo menas pasklido po Europą, tačiau po imperijos žlugimo didelė dalis tarptautinės prekybų saitų nutrūko ir daugumoje Europos regionų išsivystė unikalūs ir išskirtiniai sūrio gamybos papročiai. Sūrio rūšių atsirado tiek daug, kad prancūzų kalboje net yra patarlė, kurioje teigiama, kad yra po skirtingą sūrį kiekvienai metų dienai. Kaip bebūtų, dauguma šiandien žinomų ir pačių populiariausių sūrio rūšių atsirado viduramžių laikotarpiu.

Vytauto Ulozo nuotr./„Sūrio vakarėlio“ akimirka
Vytauto Ulozo nuotr./„Sūrio vakarėlio“ akimirka

Šiais laikais sūris yra dažnas svečias ant pietų stalo. Jungtinių Tautų Organizacijos duomenimis, 2004 metais pasaulyje buvo pagaminta 18 milijonų tonų šio pieno gaminio, tai yra maždaug po tris kilogramus kiekvienam žemės gyventojui. Be abejo, kiekvienam po tiek neišeitų, nes pačių didžiausių sūrio megėjų šalyje Graikijoje vienas asmuo per metus vidutiniškai suvartoja apie 30 kilogramų šio skanėsto (trys ketvirčiai iš jų – „Feta“ sūrio). Nedaug atsilieka ir Prancūzija su 25 kilogramais žmogui (daugiausiai „Ementalis“ ir „Kamembertas“).

Manyčiau, kad šios statistikos būdami čia ir mes nepagadinome, o mūsų mėgstamiausia rūšis, kaip ir visoje šalyje, yra „Kamembertas“, tad apie jį šiek tiek plačiau. Ši rūšis yra viena iš 56, kurias Prancūzijoje reguliuoja ir saugo įstatymai. „Kamembertas“ pirmą kartą pagamintas 1791 metais Normandijos regione. Sūris gavo miestelio pavadinimą, kuriame ir šiandien stovi jo išradėjo Marie Harel skulptūra. 1855 metais sūris buvo įteiktas Napoleonui, kaip dovana nuo miestelio. Bonapartui šis sūris labai patiko, todėl žinia apie jį greitai pasklido po visą šalį. Kaip bebūtų, didžiausią įtaką sūrio populiarumui padarė tai, kad Kamembertu buvo maitinama prancūzų kariuomenė pirmo pasaulinio karo metais. Taip ši rūšis ne tik įsitvirtino prancūzų kultūroje, literatūroje ir istorijoje, bet netgi tapo įkvėpimo šaltiniu tokiems garsiems menininkams kaip Salvadoras Dali. Vieną iš savo garsiųjų paveikslų „Tirpstantys laikrodžiai“ jis nutapė po to, kai ieškodamas įkvėpimo prisiminė tądien per pietus pusiau suvalgytą „Kamembertą“, kuris tirpo saulės atokaitoje. Po šio vaizdinio jis tučtuojau grįžo prie nebaigto paveikslo, kuriame gamtos fone jis nutapė tirpstančius laikrodžius, dėl kurių paveikslas tapo legendinis.

Pats sūris yra gaminamas iš karvių pieno. Pienas pašildomas, į jį įleidžiama bakterijų bei fermentų ir paliekamas sutirštėti. Vėliau masė supjaustoma kubeliais, pasūdoma ir perkeliama į formas. Jos yra apverčiamos kas 6–12 valandų, kad masė išdžiūtų ir vienodai pasiskirstytų formoje. Po 48 valandų, kai šviežias sūris formose sukietėja, jis apipurškiamas dviejų rūšių pelėsiu – Penicillium candidum ir Penicillium camemberti, bei paliekamas brandinti mažiausiai 21-ą dieną. Po to jis įvyniojamas į popierių ir dažniausiai dedamas į medines dežutes, kuriose ir pasiekia prekybvietes, o vėliau ir mūsų namus. Kad būtų lengviau įsivaizduoti, galiu pasakyti, kad Kamembertas yra labai panašus į Lietuvoje pakankamai populiarų Brie sūrį. Pagrindinis skirtumas, kad Brie gaminamas didesniose formose ir prieš pardavimą yra supjaustomas, todėl jo šonų nedengia pelėsis, o tai daro įtaką skoniui. Be to „Kamembertas“ kiek liesesnis, o valgomas dažniausiai su duona ar tiesiog kaip užkandis prie vyno ir patiekiamas kambario temperatūroje, nes kaitinamas prarastų savo skonį ir tekstūrą.

Dar vienas sūris, kurį mėgstame vežti kaip lauktuvę, yra ir Lietuvoje tikrai girdėtas „Rokforo“ sūris, kuris yra vienas iš geriausiai pasaulyje žinomų mėlynųjų sūrių. Legendoje pasakojama, kaip jaunuolis valgė paprastą avių pieno sūrį ir tolumoje pamatė įstabaus grožio merginą. Paslėpęs savo priešpiečius šalia esančioje oloje jis nuskubėjo susipažinti su mergina. Po kelių mėnesių radęs savo pamirštus priešpiečius jis pamatė, kad pelėsis paprastą sūrį pavertė į Rokforą. Kas atsitiko su mergina, legendoje nutylima. Šiandien net Europos teisės dokumentuose įtvirtinta, kad tik sūris, kuris buvo natūraliai brandintas Combalou olose, turi teisę vadintis tikruoju Rokforu. Anksčiau sūris buvo paliekamas 6–8 savaitėms tose olose, tačiau dabar pelėsį galima pagaminti laboratorijos sąlygomis. Nepaisant to, išlieka 7 gamintojai, kurie brandina sūrį olose – mažieji valdo vos po vieną olą, o didieji netgi įsileidžia turistus į savąsias. Pats sūris yra korėtas, pelėsis aiškiai matyti, o skonis kiek sūrokas, tačiau nedažnam pasmaguriavimui šis sūris tikrai puikus. Be abejo, tikrojo ir brangaus mes neragavome, bet bent jau jo pigesnis industrinis pusbrolis mums tikrai patinka.

Tiek žinių iš sūrių istorijos, o apskritai mintis apie tai parašyti kilo po to, kai mūsų bute vyko „Sūrio vakarėlis“. Viskas prasidėjo nuo to, kad bendramoksliams prancūzams užsiminėme, kad mėgstame vieno iš didžiųjų prekybos centrų parduodamą Kamembertą. Jos, kaip tikros prancūzės, pradėjo juoktis, kad tai toli gražu nėra tikrasis sūris, kuriuo didžiuojasi ši šalis ir pasakė, kad turime paragauti tikrai gero sūrio. Jos nusprendė, kad mūsų butas tam tikslui tinka labiausiai, todėl nutarė laiką, kada mums laukti svečių, o jos jau pasirūpins viskuo kitu. Mes su nekantrumu laukėme gurmaniškos vakarienės, bet dėl viso pikto buvome pasiruošę ir paprasto mūsų pamėgto Kamemberto, jei jų atnešti sūriai pasiroys mums per daug „gurmaniški“. Teko kiek nusivilti, nes nieko įspūdingo svečiai neatsinešė, tiesiog to paties Kamemberto, tik President firmos (kurio yra ir Lietuvoje), kiek įdomesnio ožkų sūrio ir dar pusiau nuvalgyto tepamo sūrio…

Na, po to vakaro sūrio ekspertais netapome, bet bent jau bičiuliai prancūzai turėjo progą pasipuikuoti savo kultūriniu paveldu, o mes ir toliau valgome paprastą ir skanų Kamembertą, kurio ne viena dežutė keliaus su manimi atgal į Lietuvą kaip lauktuvė. Ech, suprantu, kaip jautėsi generolas Šarlis de Golis, kuomet uždavė savo garsųjį retorinį klausimą: „Kaip galima valdyti šalį, kuri turi 246 skirtingas sūrio rūšis?“

Bus daugiau!

Vytauto Ulozo dienoraštis.

Buvai išvykęs studijuoti svetur pagal ERASMUS mainų programą? Dar neišblėso ten patirti įspūdžiai bei nuotykiai? Pasidalyk ERASMUS patirtimi su kitais studentais. Savo pasakojimą ir keletą nuotraukų siųsk el. paštu studentai@15min.lt

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min