Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Grupės „Karma“ lyderis K.Likša: „Niekada negyvenau dėl CV“ (I dalis)

Kazimieras Likša / Monikos Markevičiūtės nuotr.
Kazimieras Likša / Monikos Markevičiūtės nuotr.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Jam - tik 23 metai. Tačiau jis - tvirtai apsisprendęs. Jo kelias - muzika. Profesinis pašaukimas - autorinė kūryba. 2009 metų vasarą jo iniciatyva įkurta grupė "Karma" šįmet mini ne tik sėkmingų pasirodymų bei koncertinių turų penkmetį, bet ir ruošiasi antrojo albumo pristatymui. Ar sunku apsispręsti žengti kūrybiniu keliu? Ar daug išbandymų reikia atlaikyti, norint įgyvendinti savo svajonę?

15min.lt pokalbis su grupės "Karma" lyderiu Kazimieru Likša apie kūrybą, muziką ir studijų metus.

– Nemaža dalis meno žmonių savo kūrybinio kelio pradžioje patiria šeimos ar visuomenės spaudimą. Profesinio pašaukimo tema pakalbintas dainų ir tekstų autorius A.Mamontovas prasitarė, jog jo tėvai ilgą laiką vylėsi, kad jis taps rimtos profesijos atstovu – gydytoju, inžinieriumi... Ar paties gyvenime teko susilaukti kokių nors prieštarų dėl tavo profesinio kelio pasirinkimo?

– Mano šeimoje ryškaus nusistatymo prieš mano muzikinę veiklą niekuomet nebuvo. Galbūt dėl to, kad dalis šeimos narių vienaip ar kitaip buvo susiję su menine veikla. Mano senelis buvo režisierius ir aktorius, visą savo gyvenimą praleido teatre ir televizijoje.

Aš neabejoju, kad kiekvienas jaunas žmogus bent kartą gyvenime susimąsto apie kažkokią netipinę idėją, tačiau dažnai dėl įvairių baimių ir abejonių jis nueina visai kitais keliais

Aišku, tėvai iš pat pradžių nežiūrėjo į tai rimtai. Kai jie padėjo man nusipirkti pirmąją gitarą, galvojo, kad praėjus pusei metų pasibaigs visi mano grojimai, ir aš eisiu toliau kažkokiu kitu keliu.

Bet su kiekvienais kūrybinės veiklos metais jie matė, kad tai veda į kažką daugiau, ir mane palaikė džiaugdamiesi, kad aš suspėju ir groti, ir mokytis vienu metu.

Galbūt tik iš kai kurių giminės narių buvo jaučiamas kritiškas požiūris („Tu čia užsibaik geriau rimtą specialybę, o tada jau užsiiminėk, kuo tik nori“), bet...

Kai tu gerai žinai, ko nori, ir tiesiog degi, norėdamas tai išbandyti (net jeigu tai yra klaidinga!) – privalai tą padaryti, įsitikinti, ar tikrai tai yra tau.Aš neabejoju, kad kiekvienas jaunas žmogus bent kartą gyvenime susimąsto apie kažkokią netipinę idėją, tačiau dažnai dėl įvairių baimių ir abejonių jis nueina visai kitais keliais. 

Jeigu aš po pirmo savo gyvo pasirodymo būčiau pasakęs „Gal ir ne man tai, kojos dreba, ant scenos jaučiuosi nepatogiai, nedrąsu“, gal ir būčiau sustojęs... Bet taip nenutiko. Su kiekvienu koncertu scenoje jaučiuosi vis geriau, ir tai motyvavo žengti toliau.

– Po mokyklos baigimo pasirinkai universitetines studijas?

– Taip. Įstojau į VU Kultūros istoriją ir antropologiją. Pasakysiu paprastai: šiandien džiaugiuosi, kad savyje atradau jėgų užbaigti šias studijas, suvokęs, kad tai – ne man, ir aš netapsiu tos srities ekspertu.

– Kada supratai, kad pasirinktos studijos – nėra Tavo pašaukimas?

Apytikriai po metų. Tą vasarą, kai įstojau į universitetą, įkūriau grupę „Karma“. Viskas iš pat pradžių vyko lėtai: turėjome mažai koncertinės veiklos, ir nebuvo aiškios perspektyvos. Tačiau po metų įsibėgėjome, ir aš vis didesnį dėmesį ėmiau skirti muzikai: įrašams, koncertams, dainų kūrybai... Akademinė veikla nusistūmė į antrą planą. Ir taip, su kiekvienais metais, ji vis tolo...

Grupė
Grupė "Karma" / Studija / Ryčio Šeškaičio nuotr.

– Socialiniame tinkle „Facebook“ esi prasitaręs, jog savo baigiamąjį darbą rašei muzikine tema. Apie ką buvo Tavo darbas?

– Taip, rašiau apie lietuviško roko sceną nuo 1990 iki 2000 metų. Kadangi apie sovietmečio roko maršus, dainuojančią revoliuciją, roko pionierius ir viską, kas buvo iki 1990 metų – rašoma labai daug, o apie tai, kas roko muzikos scenoje įvyko/pakito per dešimtmetį po nepriklausomybės atkūrimo – beveik nieko, nusprendžiau daugiau pasidomėti šia tema.

– Kokia medžiaga/informacija rėmeisi, tirdamas šį laikotarpį? Ar šis darbas pasitarnavo kuo nors tavo tolimesnei kūrybinei veiklai?

Šiandien dėl publikos dėmesio reikia pakovoti žymiai daugiau.

– Iš esmės darbo pagrindu tapo giluminiai interviu su žymiais Lietuvos muzikos atstovais: A.Mamontovu, A.Lukošiumi, M.Mikutavičiu, S.Urbonavičiumi, Ž.Užkuraičiu, R.Zilniu, „Biplan“ nariais, Nojumi iš grupės „Airija“, grupės „Atika“ vokalistu D.Žvirbliu.

Rėmiausi jų pasakojimais rašydamas apie to meto koncertinę kultūrą, turus, klubus, įrašų studijas, radijo ir televizijos laidas, pirmuosius festivalius.Laikmetis, apie kurį kalbėjome, buvo labai sudėtingas: grupės vos ne vos sugebėdavo įrašyti albumus, vieni iš kitų skolindamiesi aparatūrą... Žmonės, kurie ateidavo į koncertus, atrodydavo tokie išsiilgę tos muzikos.

Tas laikotarpis man išvis atrodo stebuklingas ir kelia didžiulę nostalgiją. Šiandien dėl publikos dėmesio reikia pakovoti žymiai daugiau.

Grupė
Grupė "Karma" / Akimirkos iš įrašų studijos / Ryčio Šeškaičio nuotr.

– Praeitis, matyt, natūraliai kelia savitą nostalgiją. Žvelgdamas į šiandieninę Lietuvos sceną – ko labiausiai pasigendi?

– Lietuviškų tekstų. Dauguma lietuvių grupių ar atlikėjų tekstus rašo anglų kalba. Galbūt taip jie save orientuoja į pasaulio rinką. Tačiau čia, Lietuvoje, žiūrėdamas kai kurių didžiulių renginių vaizdo įrašus, publikos akyse pasigendu to grįžtamojo ryšio.

Juk tekstas, mano supratimu, ir yra grupės veidas. Klausytojas tekste ieško savo vaidmens, ir suradęs jį, suranda ir ryšį su tavimi. Tuomet koncertai būna pasakiški: publika kaifuoja nuo kiekvieno ištarto žodžio, savo gyvenimą išgyvena per tavo dainas. Tos dvasios labiausiai ir pasiilgstu.

– O pačiam neteko svarstyti, kokia kalba rašyti dainoms tekstus?

Kūryba – labai keistas dalykas. Niekuomet negaliu paaiškinti to kūrybinio proceso – iš kur ir kaip jis kyla.

– Ne. Nuo pat pirmos savo sukurtos dainos ėmiau kurti lietuviškai ir šiandien tuo džiaugiuosi. Lietuviškas tekstas atveria kelius į kiekvieno lietuvio namus. Suteikia galimybę būti išklausytam. Patiksi ar nepatiksi – tai jau kiekvieno asmeninis reikalas.

Pats neturiu jokių ambicijų užsienyje (na, nebent sugroti „Glastonburio“ festivalyje). Norėčiau visą gyvenimą koncertuoti Lietuvoje, ir kad į mano koncertus susirinktų žmonės.

Rašyti lietuviškas dainas mane paskatino dar ir tai, kad dalis atlikėjų net ir šiandien skundžiasi, jog Lietuvoje žmonės nesupranta muzikos, jiems naujovės yra neįdomios, todėl niekas nevaikšto į jų koncertus ir t.t... Aš nepritariu tokiam požiūriui.

Netikiu, kad žmonės yra kalti, kad jiems yra neįdomu. Viskas priklauso nuo to, ką tu jiems pateikti ir kaip tai pateiki. Niekuomet savo muzikos nereikia savintis, nes nuo to savinimosi pats žmogus pradeda save aukštinti. Aš į muziką žiūriu taip: tu sukuri dainą, ją paleidi į eterį, ir ji nebėra tavo. Ji priklauso žmonėms.

Kiekvieną kartą eidamas į sceną jaučiuosi dėkingas visiems, kurie ateina į mano koncertus. Į „Karmos“ solinį koncertą tiek Kotrynos bažnyčioje, tiek muzikos klube „Tamsta“ susirinko pilna salė žmonių. Tai reiškia, kad tie žmonės ne tik pirko bilietus į koncertą, bet vakare grįžę po darbo sugaišo laiko važiuodami į koncerto vietą, atklausė tavęs, vėl važiavo namo...

Grupė
Grupė "Karma" / Koncerto Šv.Kotrynos bažnyčioje akimirkos / Ryčio Šeškaičio nuotr.

Kitaip tariant, klausytojai tau paskyrė visą savo vakarą: 4 – 5 valandas. Jaučiu didžiulę pagarbą tiems žmonėms, todėl stengiuosi, kad kiekvienas, išėjęs iš mano koncerto, išgyventų daugiau, nei išgyvenu aš pats.

– Ar sunku parašyti dainai tekstą? Kokiais momentais Tave aplanko kūrybinis įkvėpimas?

– Būdavo laikas, kai parašydavau 20 skirtingų tekstų, iš kurių gaudavosi 3 – 4 dainos. Dabar vėl sugrįžo metas, kai tekstas, grojant gitara, susidėlioja savaime. Vieną naujesnių dainų parašiau, kai buvau pats vienas išvykęs visam savaitgaliui į pajūrį. Kūryba – labai keistas dalykas. Niekuomet negaliu paaiškinti to kūrybinio proceso – iš kur ir kaip jis kyla.

Atmenu, vyko Europos krepšinio čempionatas, kurį su draugais ketinome žiūrėti kartu. Kadangi buvome susitarę, manęs jie laukė. Tačiau to finalo aš taip ir nepamačiau (juokiasi).

Tik išėjęs iš studijos (dar lipdamas laiptais) supratau, kad noriu pasiimti gitarą į rankas. Tą padariau. Grodamas kažką užkabinau... Ir panirau visas į tą procesą... Kai toks momentas aplanko, reikia nepaleisti tos pirminės emocijos, nes po to – bus nebe tas. Ir taip gimė dar viena daina.

Būna momentų, kai įkvėpimas aplanko visiškai netinkamu metu: kai tavęs kas nors laukia, turi kažkur išvažiuoti, rytoj - egzaminas... Bet tai yra transo būsena, į kurią įsimaišęs nieko kito, išskyrus tą melodiją ir joje besisukančius žodžius, nebegirdi. Dainą „Ramu“ rašiau apie 10 valandų: nuo 1 valandos nakties iki 11 valandos ryto...

VIDEO: Karma / Kazimieras Likša - Ramu

 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min