Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

J.Kaminskaitė: „Tikrosios studijos prasideda pabaigus mokslus“

Justinos Kaminskaitės nuotr.
Justinos Kaminskaitės nuotr.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Kaip atrasti tikrąjį savo gyvenimo pašaukimą? Kaip tapti sėkmingu karjeros žmogumi? Ar šis sprendimas, tartum nušvitimas, ateina savaime? O gal profesinio pašaukimo paieškos – viso gyvenimo užduotis? Aišku tik viena – ne visi iš karto „įšoka“ į sau paskirtas vėžias. Žvelgdami į žymių mąstytojų, menininkų ir idėjininkų biografijas atrandame, jog jų kelias į sėkmę, savirealizaciją, dažnu atveju nebuvo tiesus „skrydis“ į tikslą.

Mintimis apie savo profesinio pašaukimo "užkulisius“, nušvitimus bei sunkumus, lydėjusius ilgame paieškų kelyje, su 15min.lt skaitytojais šį kartą dalijasi prestižinės Londono mokyklos „Royal Central School of Speech & Drama“ absolventė Justina Kaminskaitė. Pašnekovė, profesines paieškas pradėjusi biologijos studijose, vėliau pasuko teatro link. Šiuo metu mergina priklauso tarptautinei teatro kompanijai „The Sun Apparatus Theatre Company“, kurią įkūrė kartu su trimis kurso kolegėmis. Merginos savo pačių statytą spektaklį „Unprescribed“ ketina parodyti tarptautiniame Edinburgo „Fringe“ festivalyje.

– Lietuvoje studijavai biologiją, kaip nutiko, kad nukeliavai į menų sritį?

– Ilgą laiką norėjau studijuoti dainavimą, tačiau nedrįsau. Baigusi mokyklą įstojau į biologijos studijas Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete (VU GMF). Aišku, daugiau laiko praleisdavau tenykščiame GMF teatre, jo repeticijose, negu, galbūt, besiruošdama mokslams... Taigi, po

J. Kaminskaitė
J. Kaminskaitė

metų paraleliai įstojau į Pramoginės scenos meno specialybę Vilniaus kolegijoje. Po kurio laiko supratau, kad daugiau laiko praleidžiu pakeliui iš vieno fakulteto į kitą, nei susitelkdama į studijas, tad biologijos mokslus pristabdžiau ir pirmiausia baigiau studijas kolegijoje, o tada jau pabaigiau ir pirmąsias.

– Taigi, įgijai du bakalaurus?

– Taip. Po penkių metų bendro studijavimo, galima sakyti, buvau vaidinanti ir dainuojanti biologė (juokiasi). Atvirai kalbant, šiandien su didžiausia pagarba žiūriu į žmones, kurie sugeba įžiūrėti savo talentą, bet jį toliau puoselėti kažkokiu metu po paskaitų, tuo pačiu įgydami ir „apčiuopiamą“ amatą. Pritariu manantiems, kad talento puoselėjimas ir yra rimtosios studijos, bent jau mano patyrimu: esi neapibrėžtas, ir tenka dirbti savo valios pastangomis, jėgų semtis iš savęs paties. 

talento puoselėjimas ir yra rimtosios studijos, bent jau mano patyrimu, kai tenka dirbti savo valios pastangomis, jėgų semtis iš savęs paties

– Kaip atsidūrei Anglijoje?

– Baigusi Lietuvoje išvykau į Glazgą lankyti paruošiamųjų užsiėmimų stojimams į muzikinio teatro magistrantūrą. Glazge įsidarbinau ir lankiau įvairiausius kursus: režisūros, aktorinio meistriškumo, dainavimo. Taip pat suvaidinau poroje spektaklių ir miuzikle „Nuoma“ [angl. RENT]. Po kurio laiko pradėjau labiau domėtis fiziniu teatru [angl. physical theatre) ir tarpdisciplininiais menais. Iki stojamųjų egzaminų į muzikinio teatro studijas taip ir nenuėjau.

Pavasarį įstojau į dvi vietas: į lengvesnio „kalibro“ studijas Glazge ir panašaus pobūdžio (tik jau tikro magistro) studijas Londone. Buvo sunku pasirinkti, nes vienos buvo lengvesnės, bet nemokamos, kitos – mokamos, tačiau sudėtingesnės. Iš esmės apsispręsti padėjo šeima. Jos pozicija buvo tokia: jeigu nori tęsti tuos „nerimtus reikalus“, tai bent jau padorų laipsnį įgyk.  Taip po metų išsikrausčiau į Londoną. Nuo tada laikas pradėjo bėgti žaibišku greičiu... 

– Kaip kilo idėja dalyvauti Edinburgo teatro festivalyje?

– Mūsų su kurso draugėmis įkurtos „The Sun Apparatus Theatre Company“ premjera London Chelsea teatre buvo labai sėkminga, ir viskas pavyko geriau, nei  tikėjomės. Po visko susitikusios aptarimui supratome, kad mums sunku net pagalvoti apie tai, kad štai viskas ir baigiasi. 

Per visą bendro darbo laiką mes labai susigyvenome: keturios jaunos moterys vienoje patalpoje, kiekviena su savo mėnulio fazėmis ir  asmeninėmis patirtimis (juokiasi). Išmokome viena kitą pakęsti, sunkiausiais momentais prikelti kūrybingiausią viena kitos dalį. Susitikusios po premjeros surašėme didelį sąrašą svajonių, kurias kiekviena norėtume įgyvendinti su „The Sun Apparatus Theatre Company“, ir iš jų po ilgos diskusijos pasirinkome vieną – Edinburgo teatro festivalį.

Justina Kaminskaitė / Spektaklio
Justina Kaminskaitė / Spektaklio "Unprescribed" akimirkos

– Apie ką Jūsų spektaklis „Unprescribed“?

– Spektaklio žiūrovai patenka į atvirų durų renginį dienos centre, kuriame klientams yra siūloma padėti greitai ir veiksmingai išspręsti savo psichologines problemas, įprastas šiais laikais: nerimą, kompulsyvų elgesį, įkyrias mintis, žalingus įpročius, paranoją, nesugebėjimą sukurti tarpasmeninių ryšių. Šiame centre žiūrovai regi valdingą centro vadovę, kuri sukūrė griežtą „gydymo“ metodiką, tylią jos asistentę ir dvi klientes, kurios pačios ne visai supranta, kokia „terapija“ joms yra taikoma. Tačiau po kurio laiko ši griežta tvarka pradeda griūti: ilgainiui nuo griežtos tvarkos pereinama į visišką chaosą. Palaipsniui atsiskleidžiama, jog labiausiai gydymo reikia pačiai centro vadovei. Taip įvyksta visiškas galios persivertimas: klientės atranda savo kūrybiškumą, taip pat paaiškėja, jog tylioji asistentė ir yra tas personažas, kuris slapčia kaišiojo „sprogmenis“ į gydymo sistemos pamatus.

VIDEO: Unprescribed Kickstarter
Unprescribed Kickstarter

– Kiek laiko truko spektaklio statymas? Kas buvo Jūsų idėjos šaltinis?

– Spektaklį statėme 5 mėnesius. Pagrindinė literatūra, kuria rėmėmės, kurdamos scenarijų, buvo savigalbos knygos (pavyzdžiui, „Bijok ir vis tiek daryk“), straipsniai apie visuomenės kontroliavimo instrumentus ir mūsų pačių sapnai bei patirtys.  Pasikeisdamos organizavome vienos kitoms mažytes kūrybines dirbtuves, į spektaklio medžiagą įpynėme net kasdienės mankštos dalį.

– Pabaigusi studijas Londone sugrįžai į Lietuvą. Kaip sekėsi darbo paieškos?

– Mano grįžimas į Lietuvą patvirtino tą daugelio sakomą dalyką, kad tikrosios studijos, tikrieji mokslai prasideda jau po studijų. Net ir su tuo stresu, ir nuovargiu, ir miego trūkumu, kuris nuolatos lydėjo Londone – tai buvo „šiltnamio“ sąlygos. Turėjome repeticijų patalpas, buvau apsupta žmonių, studijuojančių tuos pačius dalykus, žmonių, su kuriais mes per studijų mėnesius ėmėme „rezonuoti“, išmokę vienas kito darbo principus. Grįžus į Lietuvą visa tai dingo iš akiračio. Po studijų prasidėjo mokymasis išgyventi. Iš naujo... Paragavau to tikrojo darbo neturėjimo ir vakuumo, kai reikia „stepėse prisišaukti“ kontaktus. Buvo ir tokių minčių: „Kur aš tą savo biologijos diplomą pasidėjau? Moku ir pro mikroskopą pažiūrėti, ir mėgintuvėlį rankoje laikyti, gal dabar panaudočiau...“ (juokiasi)

Labai daug ką duoda šeimos užnugaris. Jis suteikia tikėjimą, kad jeigu ir nepavyks pritaikyti savo dabartinėse profesijos, vis vien pavyks išsiversti gyvenime.

– Šiandien, rodos, Tave ir Tavo trupę lydi sėkmė, ir pavyks sudalyvauti minėtame festivalyje.

Taip. Vienintelis iššūkis, kurį dabar kaip tik sprendžiame, yra finansinis. „Crowdfunding“ tipo platformoje „KickStarter“ internete paleidome kampaniją ir užsibrėžėmė iš pavienių rėmėjų surinkti 6000 svarų sumą. Tai pusė mūsų kelionės biudžeto, reikalinga sumokėti už teatro salės ir buto nuomą. Šiandien jau yra likę surinkti labai nedaug.

Iš tiesų esame sutarusios į festivalį keliauti net ir tuo atveju, jeigu nepavyktų pasiekti užsibrėžtos sumos. Net jeigu ir tektų skolintis tūkstančių tūkstančius – mes po festivalio liktume kartu atidirbti skolas. Bet gali baigtis ir kur kas geriau: galbūt po pusmečio vaidinsime Londone ar kituose pasaulio teatruose? Labai norėčiau spektaklį „Unprescribed“ atvežti ir į Lietuvą.

Spektaklio „Unprescribed“ akimirkos
Spektaklio „Unprescribed“ akimirkos

– Iš kur semiesi jėgų tokių tikslų įgyvendinimui?

– Labai daug duoda šeimos užnugaris. Jis suteikia tikėjimą, kad jeigu ir nepritaikysiu savo dabartinės profesijos, vis vien sugebėsiu išsiversti gyvenime. Palaikymas, kurį šiuo metu jaučiu iš artimųjų, maitina paprastą tikėjimą, jog esu eilinis vertas gyventi žmogus. O yra buvę ir kiek kitaip... Manau, kad kiekvienas baigiantis (nesvarbu, kokius) mokslus asmuo turi įvairiausių įgūdžių rinkinį, ir reikia tik energijos bei pasiryžimo pritaikyti tuos gebėjimus netikėtomis sąlygomis. Toks nusiteikimas ir palaikymas „iš šono“ labiausiai praverčia, kai tenka su savo esamu amatu, kurio galbūt lengvai nepakeisi, mikliai prisitaikyti pasikeitusiame pasaulyje, ir žengti toliau.

VIDEO: Unprescribed - by the Sun Apparatus Theatre Company
Unprescribed - by the Sun Apparatus Theatre Company
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min