Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Jei nežinai, kaip užmegzti pokalbį Brazilijoje – pradėk nuo futbolo!

Thammy Padlipskas Da Silva
Thammy Padlipskas Da Silva
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Taip pasakodama apie tėvynainių aistrą šiam sportui sako brazilė Thammy Padlipskas Da Silva, dalyvaujanti Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) organizuojamoje tarptautinėje studentų stažuočių programoje. Jauna mergina, turinti tolimas lietuviškas šaknis, atliks čia praktiką įmonėje, o vėliau tęs studijas VDU. Tad apie žmones vienijantį futbolą, kalbos mokymosi niuansus, gyvenimą Brazilijoje ir dalykus, žavinčius Lietuvoje, tęsiame šį linksmai pradėtą pokalbį.

 

Įdomu sutikti brazilę Lietuvoje per Pasaulio futbolo čempionatą. Papasakok, ar būdama čia žiūri visas rungtynes?

- Na, atvirai pasakius, nesu visiškai pamišusi dėl futbolo (juokiasi – aut. past.). Žiūriu tik tarptautines rungtynes, labiausiai mėgstu Pasaulio ir Europos čempionatus. Tačiau atvykusi čia dar nemačiau nei vienų. Net gėda! Mane labiau domino miestas, be to, norėjau susipažinti su kitais čia atvykusiais studentais. Tačiau nuolat rašiau savo draugams, klausdama, kaip sekasi mūsų komandai. O jie vis dar atsako – puikiai!

Papasakok apie futbolo fenomeną Brazilijoje. Tikriausiai jį žaidžia visi, visur ir visada.

- Situacija labai panaši kaip čia pas jus su krepšiniu. Brazilijoje visi berniukai žaidžia futbolą. Mokykloje ir po mokyklos. Visi turi savo mėgstamiausią komandą, nes kiekvienas miestas, net ir visai mažas, turi jų bent po vieną. Dažniausiai rungtynės vyksta savaitgaliais ir trečiadieniais, tad pirmadieniais ir ketvirtadieniais visi visur kalba tik apie futbolą. Dalinasi pastabomis, juokais ir emocijomis, stengiasi visaip pašiepti pralaimėjusią komandą.

- Galima sakyti, kad futbolas sujungia žmones.

- Taip. Jeigu esi Brazilijoje ir nežinai, kaip pradėti pokalbį ar susirasti naujų draugų – paklausk apie futbolą. Šiai temai abejingų nebus.

- Kiek futbolo komandų yra Brazilijoje?

- Net neįsivaizduoju (juokiasi – aut. past.)! Vien San Paule yra mažiausiai penkios. Jų tikrai labai daug!

- Iš arti matei visą pasiruošimą Pasaulio futbolo čempionatui. Gal žinai kažką tokio, ko nežinome mes?

- Stadionas, kuriame vyko čempionato atidarymas, yra visai netoli mano namų. Gyvenu toli nuo miesto centro, ta vieta nėra populiari, kažkuo įžymi ar lankoma turistų. Žmonės labiau mėgsta turtingus rajonus, miesto centrą, tad dėl tokio sprendimo buvo nemažai skundų. Tačiau šio rajono žmonės buvo labai laimingi. Jie džiaugėsi, kad dabar turės kuo didžiuotis. Nesvarbu, kad dažnas negalės į jų nueiti, nes daugeliui bilietai į rungtynes yra per brangūs. Nežinau ar taip vyksta ir kituose San Paulo rajonuose, tačiau čia, ypač sekmadieniais, žmonės susirenka gatvėse, nusiperka dažų ir nudažo jas visas Brazilijos vėliavos spalvomis. Prikabina gausybę vėliavėlių. Visa gatvė būna tarsi viena didelė šeima. Kuomet vyksta varžybos, žmonės renkasi vieni pas kitus, kepa kartu mėsą. Būna tikra šventė!

- Ar futbolo fanai Brazilijoje draugiški? Ar nepasitaiko rimtesnių konfliktų?

- Netgi tie žmonės, kurie paprastai nesidomi futbolu, per Pasaulio čempionatą tampa labai karštais sirgaliais. Jie domisi komandomis, gali išvardinti žaidėjus, kas, kur ir kaip žaidė, kur kam pasisekė ar kas kada nepataikė į vartus. Tačiau nepasakyčiau, kad jie taptų agresyviais ar aršiais. Taip, kartais žmonės stadionuose elgiasi ne itin gražiai. Jie švilpia, šaukia, šaiposi iš varžovų himno. Toks elgesys nepriimtinas daugeliui brazilų. Socialinėje medijoje dažnai skundžiamasi tokiu elgesiu, gėdijamasi jo. Tačiau per Pasaulio futbolo čempionatą visi yra draugiški, ypač su svetimšaliais kitų komandų sirgaliais. San Paule gyvena daugybė imigrantų. Tad visi pažįsta ką nors, kas turi senelę iš Ispanijos ar draugą iš Vokietijos. Tad kai nežaidžia brazilai, jie tiesiog taip pat entuziastingai serga už kitas komandas. Fanai tampa kur kas agresyvesni, kuomet vyksta nacionalinio lygmens varžybos, kur kiekvienas turi savo komandą favoritę, už ją sega ir ją gina. Tada visko pasitaiko.

- Gyveni San Paule – didžiausiame Brazilijos mieste. Ar tau ten patinka?

- Ir taip, ir ne. Man patinka rajonas, kuriame aš gyvenu, nes jis nedidelis ir jaukus. Ten visi visus pažįsta. Centrinė miesto dalis kitokia. Ten visi nuolat skuba, lekia. Ten visuomet – gausybė žmonių. Bet man patinka klimatas. Žiema ten tokia, kokia kol kas čia mano matyta vasara. Žinoma, Brazilija didžiulė, ten yra ir šaltesnių, ir karštesnių regionų. Bet žiemą San Paule nelyja, o temperatūra nukrinta daugiausiai iki +10 laipsnių. Tada būna labai labai šalta (juokiasi – aut. past.).

- Girdėjau, kad tavo protėviai kilę iš Lietuvos. Ką apie juos žinai?

- Taip, mano proproseneliai buvo iš Lietuvos. Deja, žinau apie juos nedaug: kad susituokė laive, plaukusiame į Braziliją, kad čia atvyko tik dviese. O apie Lietuvą ir gyvenimą ten kalbėti jiems nelabai norėjosi. Matyt, tas  gyvenimas etapas jiems nebuvo labai geras, tad norėjosi kuo greičiau jį užmiršti. Turbūt dėl to niekas šeimoje nekalbėjo lietuviškai. Tačiau San Paule yra rajonas Vila Zelina, kuriame nuo seno iki dabar gyvena labai daug emigrantų iš Lietuvos.  Ten visi visus pažįsta, labai glaudžiai bendrauja. Nors mano protėviai gyveno daug toliau nuo to rajono ir nepalaikė su kitais išeiviais jokių ryšių, tačiau dabar mano šeima dažnai ten vyksta. Norime geriau pažinti Lietuvos kultūrą, papročius, išmokti kalbą.

- Lietuvių kalbos pradėjai mokytis dar gyvendama Brazilijoje. Ar tau ji atrodo labai sunki?

- Taip, nes ji labai skiriasi nuo mano gimtosios. Portugalų kalboje, jeigu žodyje yra dvi viena po kitos einančios balsės, mes tariame jas abi, o lietuvių kalboje, man rodos, iš jų atsiranda kažkoks mistinis trečias garsas (juokiasi – aut. past.). Mes taip pat neturime linksniuočių, o lietuvių kalboje neužtenka išmokti žodį, dar reikia jį mokėti pritaikyti sakinyje. Tai labai sudėtinga! Taip pat labai sunku nuspėti, kur žodyje dedamas kirtis. Tenka labai atidžiai klausyti ir stengtis įsidėmėti, nes dažniausiai man natūraliai norisi jį dėti visai kitoje vietoje.

- Papasakok, kaip sugalvojai atvykti į Lietuvą?

- Prieš dvejus metus baigiau Viešųjų ryšių bakalaurą San Paulo universitete. Nuo to laiko stengiausi užsidirbti ir susitaupyti pinigų tolimesnėms studijoms, kurios Brazilijoje yra labai brangios. San Paule kelis kartus per metus vyksta renginys, į kurį suvažiuoja pasaulio universitetų ir mokyklų atstovai, ten siūlo savo programas, stipendijas. Įkalbėjau draugę ir nuėjome į šį renginį. Daugiausiai ten būna universitetų iš JAV, Didžiosios Britanijos ir Australijos, o jų programos dar brangesnės nei Brazilijoje, tad labai nustebau pamačiusi siūlymą studijuoti Lietuvos universitetuose. Norėjau tęsti studijas humanitarinių mokslų kryptyje, o tokias programas siūlė tik Vytauto Didžiojo universitetas. Pasikalbėjau su šio universiteto atstovais ir susižavėjau. Diplomatijos ir tarptautinių santykių programa atrodė labai įdomi, o dar toje šalyje, kurią visą laiką svajojau aplankyti! Pradėjau glaudžiai kontaktuoti su mergina iš VDU Tarptautinių ryšių tarnybos. Ji man papasakojo apie čia vasarą vykstančius vasaros kursus. Surizikavau ir patekau ne tik į magistrantūros studijas, bet ir į kalbos kursus bei studentų stažuočių programą.

- Ką veiksi jos metu?

- Atliksiu praktiką įmonėje „Spectro Finance“ įmonėje, darysiu marketingo analizę. Šioje įmonėje dirbs net 3 šios programos studentai. Tikiuosi, kad įgytas žinias galėsiu pritaikyti grįžusi į Braziliją.

- Kas Lietuvoje tau atrodo keisčiausia, žaviausia ir įdomiausia?

- Mane žavi paprasti mažmožiai, kurių jūs tikriausiai net nebepastebite. Pavyzdžiui, gėlės, medžiai ir paukščiai visur aplink. Aš gyvenu didžiuliame mieste ir ten tiek žalumos bei gyvybės nėra. Kartais aš paprasčiausiai sėdžiu ant suoliuko ir žiūriu į gėles, žydinčias balkonuose. Nesu prie to pripratusi, man labai gražu.

Čia taip pat yra labai švaru, lyginant su San Paulu. Ten ant žemės mėtosi kalnai šiukšlių. San Paulą kerta trys didžiulės upės, bet jos visos yra siaubingai užterštos, o čia matau kaip žmonės maudosi, žvejoja ar tiesiog sėdi paupy. Mano gimtame mieste nebūtų įmanoma net išeiti pasivaikščioti šalia upės. Ypač vasarą.

Dar mane džiugina maistas, kuris yra visai kitoks nei Brazilijoje. Nuolat siunčiu savo šeimai nuotraukas, kaip atrodo maistas kavinėse ar net parduotuvėse. Turite labai daug rūšių juodos duonos, kuri be galo skani. Kiekvieną kartą stengiuosi pirkti kitą rūšį ir visas jas išragauti. Taip pat jūs turite labai daug rūšių šokolado ir vaisių, Brazilijoje nerasi tokio pasirinkimo.

- Ką patartumei žmonėms, pirmą kartą vyksiantiems į Braziliją?

- Pirmiausia vertėtų ištyrinėti regioną, į kurį vykstate. Brazilija labai didelė, tad ten ir temperatūrų skirtumai gana dideli. Daugelis nusivilia neradę San Paule didžiulių karščių ar paplūdimių. Taip, jie yra, tačiau už daugiau nei 100 kilometrų. Be to, jie ten ne patys geriausi. Gražiausius paplūdimius rasite šiaurėje. Be to, ten ir karšta visus metus. Dar reikia nenustebti ir neišsigąsti, kai ką tik sutikti žmonės puola glėbesčiuotis. Esu ne kartą mačiusi sutrikusių veidų. Tačiau tokie jau yra tie brazilai – labai emocionalūs. Apsikabins ir pabučiuos į žandą. Reikėtų žinoti, kad mažuose miesteliuose beveik niekas nekalba angliškai, tačiau tai ne bėda. Žmonės labai draugiški, tad stengsis iš paskutiniųjų jus suprasti ir padėti. Kalbos nemokėjimas ten – ne problema bendrauti.

 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min