B.Morkūnas dalinasi, kad Kembridžo nebaigia vos vienas procentas
įstojusių studentų. Tai pasiekiama keliais būdais: konkursas į šį prestižinį universitetą yra milžiniškas, todėl stoja tik labai motyvuoti žmonės; universitete ilgai studijuojami bendri dalykai, kol studentas randa savo kelią; vyksta individualūs užsiėmimai su dėstytojais, kurie suteikia galimybes studentams plėsti ar gilinti savo žinojimą specializuotoje srityje arba skirtingose tarpdalykinėse kryptyse. Būtent tokia dėstytojo ir studento partnerystė suteikia unikalias galimybes studijuojantiems.
– Ar stojimams į Kembridžą teko ruoštis papildomai?
– Ypatingai ruoštis nereikėjo. Mano pažymiai buvo geri, bet neidealūs. Balų vidurkis mokykloje siekė 9,3-9,5. Turėjau įvairių papildomų pasiekimų, parašiau motyvacinį laišką. Stojant į Kembridžą procedūros tokios pačios kaip į kitus Jungtinės Karalystės universitetus. Vienintelis skirtumas – dokumentus reikia išsiųsti iki spalio 15 dienos, į kitus universitetus – sausio 15. Atrinktus kandidatus pakviečia į interviu. Kvietimo sulaukiau ir aš.
Pokalbiu metu jie nori suprasti, ar esi išmintingas. Interviu su manimi dalyvavo penki universiteto atstovai. Reikėjo kalbėtis įvairiomis temomis iš to, ką studijuosi. Reikėjo parodyti, kad moki mąstyti ir turi įvairių disciplinų žinių.
– Kiek tau kainavo studijos?
– Nesvarbu, kiek uždirbi pats, kiek uždirba tėvai. Nesvarbu, ir kokie yra studento mokymosi rezultatai. Visais atvejais reikia mokėti fiksuotą sumą. Vienintelis faktorius, turintis įtakos studijų kainai – ar esi ES pilietis. ES piliečiams mokslai anksčiau kainavo 3 tūkst. svarų per metus, ne ES piliečiams – 12 tūkst. svarų. Dabar, mano žiniomis, ES piliečiai už mokslą Kembridže irgi moka 12 tūkst. svarų. Mokesčiui už studijas galima gauti paskolą pagal šalyje galiojančias procedūras. Visus ketverius metus aš taip pat gaudavau maksimalaus dydžio stipendiją pragyvenimui.
– Papasakok plačiau apie patį studijų procesą.
– Laisvumo mūsų universitete būdavo mažiau nei kai kuriuose kituose. Pirmais metais reikėjo rinktis keturis mokomuosius dalykus iš 10, antrais – tris iš 20. Jie yra pakankamai bendro pobūdžio. Trečiais, ketvirtais metais, kai pradedi labiau specializuotis, renkiesi dėstytojus ir dviejų mėnesių, o ne visų metų trukmės, dalykus. Studijų laikas tada padalijamas į tris periodus. Pasirenki paskaitas ir į jas eini, nereikia jokių registracijų. Paskaitų lankymas neprivalomas, svarbu laikyti egzaminą.
Semestro pradžioje aš eidavau į dvigubai daugiau paskaitų nei reikėdavo pagal reikalavimus. Taip galėdavau sužinoti, kas man tinka, įdomu, įvertindavau užimtumą.
Reikėdavo registruotis tik į supervizijas – indvidualius susitikimus su dėstytojais. Kiekvienam kursui kiekvieną savaitę būdavo skiriama supervizija, kurios metu susitinkama su to dalyko daktaru, kartais ir pačiu profesoriumi. Jų metu aptariami namų darbai ir kiti aktualūs klausimai. Darbas vykdavo grupelėmis po 2-3 žmones. Valandos pakakdavo viską išsiaiškinti, pasitvirtini, suprasti nežinomus dalykus ir juos sudėlioti į lentynėles.
Specifinis Kembridžo dalykas – per paskaitas negalima nieko klausti ar nutraukti dėstytojo. Dėstytojai labai užsiėmę žmonės. Jie tiksliai žino, ką nori papasakoti, ir yra atsakingai pasiruošę paskaitoms. Tai labai gerai, nes visada spėja išdėstyti suplanuotą kurso medžiagą. Kitas svarbus dalykas – net ir Kembridže yra labai skirtingų gabumų, skirtingo žinių lygio žmonių. Jeigu vienas žmogus kažko nelabai supranta, kodėl dar 90 turi sėdėti ir laukti, kol jam bus paaiškinta?
– Ar sunku mokytis?
– Tikrai nelengva, tačiau visa terpė yra sukurta padėti studentams pasiekti pačių geriausių rezultatų. Nenuostabu, kad Kembridžo nebaigia vos 1 procentas į jį įstojusių žmonių.
– Lietuvoje nemažai studentų dirbti pradeda dar studijuodami. Ar tai įmanoma būnant Kembridžo studentu?
– Kembridžo valdžia studentams dirbti neleidžia, reikia gauti specialų leidimą. Užimtumas studijų laikotarpiu tikrai didelis. Jei per dieną turi dvi ar tris paskaitas, tai namų darbų ruošimui tenka skirti dar 10-15 valandų. Daugiau nei pusę studentų turi paskaitas šeštadieniais. Kembridžo studentai pusę metų mokosi, kitą pusę – atostogauja. Per metus – tik viena egzaminų sesija, kurios metu reikia laikyti 4-5 egzaminus.
– Lietuvoje dažnai kalbama apie mokslo ir verslo partnerystę. Koks verslo organizacijų ir Kembridžo universiteto santykis?
– Bendradarbiavimas, bent jau oficialiai, jiems daug mažiau svarbus nei Lietuvos universitetams. Žinoma, bendradarbiauja ir Kembridžo universitetas, bet būdamas studentu to beveik nejauti. Jie tai daro tyliai ir gana sėkmingai. Su verslu dažniausiai bendradarbiauja mokslininkai. Yra daug sėkmingų didelių kompanijų, kurios pradėtos Kembridžo universiteto dėstytojų. Tarp jų – „Solexa“, gaminanti DNR sekvenavimo sistemas. Taip pat „ARM“, kurianti mobiliųjų procesorių architektūras.
– Ar tavo ateities planuose yra Lietuva? Apskritai, ar tau pavyktų pritaikyti sukauptas žinias ir patirtį čia?
– Sunku pasakyti. Verta paminėti, kad Kembridže įgytų chemijos žinių aš dabar nebelabai naudoju. Pereinu prie vadybos. Daugiau naudoju mąstymo suvokimą ir mokymo sugebėjimus, kuriuos ten išugdžiau. Pritaikyti žinias Lietuvoje būtų pakankamai sudėtinga. Lietuvoje smagu ir įdomu būti, norėčiau grįžti. Tik nežinau, ar pavyks.
– Ar prestižinio universiteto diplomas tau palengvino darbo paieškas?
– Mano didžioji dalis darbo paieškų vyko pačiu blogiausiu metu – 2010 metais per ekonominę krizę. Kembridžo vardas, žinoma, svarbu, bet jis apie žmogų pasako vos du dalykus: esi protingas ir gali sunkiai dirbti analitinį darbą. Pažiūrėjęs į darbo skelbimus pamatysi, kad yra kur kas daugiau reikalavimų.
Daug kas priklauso nuo valstybės, kurioje ieškai darbo, ir nuo darbdavio. Taip, daugeliui tai didžiulis brendas, bet tikrai ne toks dalykas, kuris galėtų kompensuoti patirties nebuvimą. Tiesa, Anglijoje dar yra nemažai darbdavių, kurie arogantiškai ir atvirai pasako, kad į jų siūlomas pozicijas gali kandidatuoti tik baigę top universitetus.
