Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kiek kilogramų sveria žirafos širdis, arba Persikėlimas į Balaratą

„Werribee“ zoologijos sodas ir rožių sodai
Vytauto Ulozo nuotr. / „Werribee“ zoologijos sodas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Pabuvojus kiek laiko Melburne atėjo laikas persikraustyti į Balaratą, kur vyks mano studijos ir kur praleisiu ateinančius kelis mėnesius. Krikšto mama pasisiūlė iki ten nuvežti, o kadangi buvo savaitgalis, nusprendėme pakeliui aplankyti „Werribee“ zoologijos sodą ir rožių sodus.

Šis zoolgoijos sodas yra vienas iš didžiausių Viktorijos valstijoje ir išskirtinis tuo, kad gyvūnai nėra uždaryti narvuose, o gali laisvai vaikštinėti milžiniškuose aptvaruose. Parkas iš viso užima 120 hektarų teritoriją ir buvo atidarytas 1983 metais. Nuo atidarymo šį parką aplankė jau daugiau nei 3,5 milijono lankytojų, tai yra tiek, kiek mūsų Lietuvėlė turi žmonių. Sumokėjus už įėjimą gauni nemokamą progą pasivažinėti parko autobusu ir taip aplankyti daugumą čia gyvenančių gyvūnų. Diena buvo saulėta, tačiau vėjuota, todėl kai kurie gyventojai visaip stengėsi pasislėpti nuo siaučiančio vėjo. Be abejo, kokiai žirafai tai padaryti nelabai pavyktų. Mergina vairuojanti autobusą pasakojo apie parko bei gyvūnų atsiradimo istoriją, atsakinėjo į klausimus, o mes prilipę prie langų taikėmės į juos fotoaparato objektyvu. Bevažiuodami autobusu pamatėme bizonus, pasislėpusius žolėje, mongoliškuosius žirgus, kurie buvo praktiškai išnykę, tačiau dėl didelių pastangų vėl suporuoti nelaisvėje, antilopes, kupranugarius, oriksus – antilopių šeimos gyvūnus, kurie, deja, laisvėje jau yra išnykę, begemotus, zebrus, vandeninius ožius, kurie, kaip sakė gidė, atrodo lyg būtų prisėdę ant nudažyto tualeto dangčio, raganosius, žirafas, kurios turi beveik pusmetrio ilgumo liežuvį ir 13 kilogramų sveriančią širdį, dydžio sulig krepšinio kamuoliu.

Vytauto Ulozo nuotr. /„Werribee“ zoologijos sodas
Vytauto Ulozo nuotr. /„Werribee“ zoologijos sodas

Jos taip pat turi įdomios sandaros smegenis, primenančias kempinę, todėl negali ilgai laikyti galvos nuleistos. Pamatyti sėdinčias žirafas pasitaiko taip pat retai, nes laisvėje dėl per didelio pavojaus jos niekados nesėdi – kol atsistos, plėšrūnas seniai jau bus į ją suleidęs dantis.

Pamatėme ir stručius – ne paties aukščiausio intelekto paukščius, nes nepaisant jų didelio ūgio, jų smegenys yra mažesnės net už jų akis.

Po šio smagaus pasivažinėjimo apėjome kitą dalį parko pėsčiomis ir pamatėme įdomių beždžionių, liūtą, keletą surikatų (bendruomeninių gyvūnų!), laukinių šunų gaują, gepardą ir tų pačių begemotų. Visi šie gyventojai geriau matysis nuotraukose. Smagu per porą valandėlių susipažinti su tokia gausybe Afrikos ir Australijos gyvūnijos, tačiau gaila, kad vis dar nepamačiau pirmos kengūros!

Po šio apsilankymo nuvykome į Balaratą, kur pagaliau susipažinau su šeima, pas kurią gyvensiu šiuos mėnesius. Jie patys nuomojasi didelį namą ir kadangi namas jiems kiek per didelis, jie nusprendė vieną kambarį pernuomoti. Man labai pasisekė, nes radau juos pakankamai atsitiktinai, per www.couchsurfing.org tinklalapį, kur keletui žmonių išsiunčiau žinutes su klausimu, ar jie nežino kokios naudingos informacijos apie nuomą ir vienas iš jų parašė, kad Balarato grupėje prieš porą dienų buvo patalpintas būtent toks skelbimas. Susisiekiau su šeima ir štai aš jau pakeliui pas juos. Prieš tai internetu aptarėme visas sąlygas ir smulkmenas, o susitikus pasitvirtino tai, kad jie labai draugiški. Vyras australas, o jo žmona vengrė. Turėsiu savo kambarį antrame aukšte kartu su savo vonios kambariu. Australijoje už viską atsiskaitoma kas savaitę, o man kambarėlis kainuos 140 $ per savaitę, tačiau į kainą įeina visi komunaliniai mokesčiai, internetas ir netgi dalis maisto. Malonumas nepigus, bet pigiausias bendrabučio kambarys kainuoja 210 dolerių per savaitę ir jis yra šalia universiteto, o tai reiškia vidury lauko, apie 10 kilometrų nuo miesto centro. Kadangi ieškojau pigesnio varianto ir norėjau gyventi mieste, kad būtų mažiau transporto problemų kai (ir jeigu) susirasiu darbą, todėl ir pasirinkau privačią nuomą.

Pavakarieniavome, susipažinome, o vėliau išlindau pabėgioti po miestą. Įdomu savomis akimis pamatyti vietas, kurias iki šiol stebėjau tik per „Google“ žemėlapius. Belieka priprasti, nes dabar čia mano laikinieji namai keletui mėnesių.

Komentarai
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min