Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Konkursas „Mano nerealus mokytojas“: Mano nereali neformali mokytoja

Ruduo
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr. / Ruduo
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Aš esu literatė, todėl labai mėgstu apsibrėžti sąvokas, kurias vartoju. Pavyzdžiui, kai žmonės kalba apie kultūrą, jie dažnai – žinoma, priklauso nuo kalbėtojų – galvoje turi šeštadieninę ekskursiją į Operos teatrą, visą pusdienį garbanotus plaukus, prieš penkis mėnesius pirktą ir spintoje visą tą laiką prakabėjusią suknelę, kuri pagaliau išeis pasižmonėti, gal net naują nuotrauką Facebook‘e – mažulyčius karšto šokolado puodelius su prierašu „tradicija yra tradicija“ ir žyma „ponia X ir ponas Y yra Operos teatre“; jie ramiai vartoja tokius veiksmažodžius kaip pasikultūrinti ir, truputį pasikultūrinę, pasioperinę, pasiknyginę, ramiai grįžta prie savo kasdienybės, kurioje kultūrai iš esmės kaip ir nėra ką veikti – tebūnie tai kiekvieno mėnesio paskutinio šeštadienio tradicija, prablaškanti nuo rūpesčių.

O kitiems žmonėms, pavyzdžiui, terminas kultūra eina koja kojon su civilizacija – čia jie kalba ne apie bilietus į teatrą dovanų vokelyje, o apie bendruosius žmogiškuosius išteklius, apie mūsų valstybės likimą ir palikimą, apie mūsų, kaip žmonių, kaip tautos, kaip miesto, kaip bendruomenės tapatumą ir kitus, kaip tie pasikultūrintojaisakytų, „filosofinius klausimus“. Lygiai tas pats ir su mokytojo apibrėžimu – kai kuriems mokytojas yra despotas, kurio „dėka“ visi sekmadienių vakarai iki pilnametystės buvo praleisti raudant prie atversto sąsiuvinio, kitiems –  savimyla, kuris visam gyvenimui įvarė nepilnavertiškumo kompleksą, trukdantį susirasti normalų darbą, o tretiems – žmogus, kurio mokymo – kaip kokio rytiečių guru – neriboja nei klasės sienos, nei besikeičiančios švietimo programos, nei einantys metai. O minioms žmonių, kurie kada nors mokėsi muzikos, šis apibrėžimas plečiasi dar toliau, nes mūsų gyvenimuose buvo ir tokių mokytojų, pas kuriuos mokytis eidavome temstančiais vakarais, kelioms valandoms į kampą metę matematikos, fizikos ir anglų kalbos namų darbus; tai buvo mokytojai, kurių lentomis vietoje diagramų driekėsi penklinės, kurių klasėse vietoje rūstaus stalo stovėjo pianinas ir kurie namų darbams užduodavo dainuoti duše. Prieš dešimtį metų šitų mokytojų darbas buvo pavadintas „neformaliuoju ugdymu“ – trylikametė aš, apsikarsčiusi spygliuotomis apyrankėmis, apsistačiusi prancūzų romantikų poezijos knygelėmis ir išdidžiai aiškinanti močiutei, kad „aš dabar neformalė“, neabejodama patvirtintų, kad pavadinimas visiškai logiškas, nes viskas, kas yra neformalu, yra jėga. Dabartinė aš pridėtų – žinoma, kad ne viskas, bet vis dėlto – svarbiausių savo gyvenimo pamokų išmokau vaikų choro „Ugnelė“ vadovės Valerijos Skapienės neformaliojo ugdymo klasėse, tose, kurių lentomis driekėsi penklinės.

1 PAMOKA. Nėra nieko nepakeičiamo. 1999-aisiais man buvo septyneri ir buvau nuoširdžiai įsitikinusi, kad esama tokių dalykų, kurių pakeisti kitais tiesiog neįmanoma: mokykloje turėjau vieną geriausią draugę, namuose – vieną pačią mėgstamiausią knygutę, o chore – vieną pačią geriausią muzikos mokytoją, pas kurią per atsitiktinumą buvau pakliuvusi penkerių – tėvai norėjo, kad šokčiau, bet per atranką matyt visiems buvo aišku, kad šita mergaitė tik maišysis po kojomis ir siųs vieną porininką po kito į traumatologijos skyrių. Tada, 1999-aisiais, pirmą kartą sužinojau, kad nepakeičiamų dalykų gyvenime nebūna: mano muzikos mokytoja pasakė, kad nuo šiol dirbs tik su vyresnėmis mergaitėmis (o, kaip aš tada niršau ant jų neįgudusia ranka jau dažomų blakstienų ir koridoriuje prieš repeticijas vartomų žurnalų, kuriuose buvo daugiau teksto nei paveikslėlių...), o su mumis, mažaisiais, dirbti ateis nauja mokytoja. Nenorėjau jokios naujos mokytojos, nenorėjau iš naujo sakyti savo vardo, kiek man metų, kokia mano mėgstamiausia dainelė, ir grįžusi namo išsyk pareiškiau tėvams, kad su šituo choru baigta: veskite mane į dailę, į gimnastiką, į jojimą, bet kur, nes jokia kita mokytoja manęs tame chore nedomina. Neatsimenu, kaip ir kodėl vis dėlto nuėjau į pirmą tos naujos mokytojos repeticiją; kai dabar bandau įsivaizduoti, kaip viskas buvo, matau savo tėtį, nepritariamai purtantį galvą: niekas taip paprastai nemeta į kampą ką pradėjęs. Atsimenu niekada nematytą moterį, lūpomis besišypsančią, o akimis – ieškančią paramos, kurios tikrai neketinau jai dovanoti, atsimenu jos languotą švarką – tokio niekad nebuvau mačiusi ir negalėjau apsispręsti, ar jis iki silpnumo kvailas, ar iki silpnumo gražus; neatsimenu jokių jos tada sakytų žodžių, tik tiek, kad ji stovėjo priešais žalią lentą su penkline ir kalbėjo man visiškai nesuprantama kalba. Lauke švietė saulė – turbūt buvo rugsėjis – ir svarsčiau, kaip būtų smagu dabar eiti į parką prisirinkti prikritusių dar žalių lapų. Ir dar atsimenu vieną dainelę, kurią ji mums ėmė dainuoti po nepakenčiamai ilgos įžangos, kai visi pradėjom blaškytis, galbūt – šnabždėtis apie tai, kaip būtų smagu, jei dabar į klasę įeitų mūsų senoji mokytoja ir pasakytų, kad ji vis dėlto mus mokys. Tada žinojau tik tiek, kad čia gražiausia mano girdėta dainelė, bet dar nežinojau, kad būtent ji po poros metų pradės mūsų choro apdovanojimų kolekciją, kad ją dainuosime Didžiojoje Britanijoje, Ispanijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Turkijoje, Pietų Korėjoje, ir kad ta nepažįstama mokytoja, mokanti pačią gražiausią mano kada nors girdėtą dainelę, mane išmokys svarbiausių gyvenimo pamokų.

2 PAMOKA. Dideliems darbams reikia daug pastangų. Visada buvau tas vaikas, kuriam sekasi: jei neišmokdavau fizikos, tą dieną planuotą kontrolinį mokytoja netikėtai nukeldavo; jei pamiršdavau išmokti eilėraštį klasės skaitovų konkursui, pamokoje pritrūkdavo laiko ir gaudavau dar savaitę; man rodos, kad didelė dalis mano dešimtukininkės „karjeros“ susidėliojo iš tokių palankių atsitiktinumų, prie kurių metams bėgant maloniai pripratau. Su nedidele piktdžiuga stebėjau bendraklasius, rūpintojėlių išraiškomis palinkusius prie nepadarytų namų darbų, kaip paskutinius centus skaičiuojančius trimestro vidurkį („ir vėl pritrūko vienos dešimtosios iki 5,5, gal mokytoja būtų 6 išvedusi...“), ir ramiai purenausi pagalves saldžiam poguliui ant savo kuklių pirmūnės laurų. Kas ten žino, gal iki šiol ant tų laurų palaimingai snausčiau, jei ne ta nepažįstama mokytoja, vaikų choro „Ugnelė“ vadovė Valerija Skapienė, 1999-aisiais mane išmokiusi, kad nieko nėra nepakeičiamo– praėjus geriems penkeriems metams po tos mano gyvenimą smarkiai pakeitusios pamokos ji nutarė, kad atėjo metas surengti respublikinį moksleivių chorų festivalį. Mano pirmūnės galvelė tada dar buvo įpratusi pasitikėti tik savimi – už mane namų darbų niekas nedarė, o kartojimosi medžiaga prieš kontrolinius irgi rūpindavausi pati – ir tuoj pat ėmiau kurti scenarijus, kiek laiko reikėtų vienam žmogui tokį festivalį suorganizuoti: turint laiko tik po pamokų, plakatus nupaišyti galima per savaitę, chorus sukviesti – per dvi, suderinti programas – per tris, o tada dar rasti rėmėjus, paruošti scenarijų, pasamdyti vedėjus, garsistus, apšvietėjus, o kur chorai persirengs, o kas juos pasitiks, o kur jie dės autobusus, o iš kur žinos, kada lipti ant scenos, o ką veiks padainavę, o kaip parduoti bilietus, o kiek tie bilietai turi kainuoti, o... Staiga supratau, kad yra tokių darbų, kuriems mano pirmūniškos galvelės tiesiog nepakaks. Per pirmąjį festivalį prie įėjimo dalinau programėles ir jaučiausi daranti labai labai didelį darbą, nes žinojau, kad be mano darbo – ir be dešimčių kitų tokio pat „didumo“ darbų – festivalis tiesiog neegzistuotų.

3 PAMOKA. Jei nori, kad kas nors tavimi patikėtų, pirma turi savimi patikėti pats. Bėgant metams su „Ugnelės“ choru keliaudavome vis daugiau: pirmą kartą tėvams pro dviaukščio autobuso langą mojavau būdama vienuolikos, tąsyk – išsiruošusi į tarptautinį chorų konkursą Didžiojoje Britanijoje, ir nuo tos vasaros lagamino krovimas, spyriojimasis prieš mamos į laisvą tarpelį kuprinėje brukamas dešras („autobuse paskui smirda, niekas nemėgsta vaiko, kuris kelionėj valgo dešrą!“), rūpestingas tautinių rūbų komplektavimas („vaikai, ar niekas nepamiršot juostos? Romoj prieš konkursą aš jums nenuausiu!“) tapo kasmetiniu ritualu. Valerija Skapienė neseniai kalbėjo vienoje radijo stotyje ir sakė, kad veždama vaikus į keliones visada yra įsitikinusi, kad jie ten išmoksta daugiau, nei sėdėdami mokyklos suole, ir man norėjosi kompiuterio ekranui šūktelėti „ALELIUJA!“. Paskutinė mano kelionė su „Ugnele“ buvo koncertinis turas Provanse, Prancūzijoje; tada buvau bebaigianti vienuoliktą klasę ir svajojau apie studijas užsienyje, apie poeziją, draugus iš viso pasaulio, bibliotekas, pilnas senovinių tomų... Matyt tuos senovinius tomus ir sapnavau tą tik ką prabrėškusį rytą autobuse kažkur tarp Paryžiaus ir Marselio, kai kažkas ėmė purtyti už peties: „kelkis, vadovei tavęs reikia“. Prieš kelionę buvau pasižadėjusi būti choro vertėja – mokykloje mokiausi prancūzų kalbos ir, žinoma, turėjau dešimtuką, bet slapčia tikėjausi, kad visas mūsų turas puikiai praeis kalbant ženklų kalba, nes, taip, niekada dar nebuvau kalbėjusi su tikru prancūzu. Prieš išvažiuodama apsirūpinau visa reikalinga amunicija: nusipirkau kišeninį žodynėlį, pasikalbėjimų knygutę, kelionių gidą, iš mokytojos atsišviečiau krūvas lapų su specialiai kelionėms paruoštais pratimais, o tą ką tik prabrėškusį rytą paaiškėjo, kad visa mano amunicija visiškai bejėgė: prieš pat automagistralės mokesčio rinkimo punktą sugedo mūsų autobusas ir prancūzų kelininkams turėjome pasiaiškinti, kodėl sustojome ten, kur stovėti jokiu būdu negalima. Prieš man spėjant įsipanikuoti, kad nežinau, kaip prancūziškai pasakyti „pavarų dėžė“, ką ten pavarų dėžė, neįsivaizduoju net kaip „vairas“, vadovė atsisuko ir ramiai nusišypsojo: „žinau, kad tu gali. Eik ir išsiaiškink su tuo prancūzu.“ Už penkių minučių jau spaudžiau tam kelininkui ranką ir tariausi, kaip prancūzai mums gali padėti.

Kad ir kaip panašiai į šimtą kartų girdėtas klišes tai skambėtų, chore „Ugnelė“ patyriau geriausias savo vaikystės ir paauglystės akimirkas, sutikau draugus, su kuriais pokalbį galime tęsti kad ir po pusės metų, supratau, kad žmogaus gerumas matuojamas ne pažymiais, vilkėdama tautiniais rūbais apkeliavau pusę pasaulio; kad ir kaip – klišės randasi iš pasikartojančios patirties, ir jei tokia vaikystė, kokią turėjau „Ugnelėje“, būtų lietuviškos vaikystės klišė, sakyčiau valio klišėms, įsikraustykime į jas, gyvenkime jose, ir gal labiau džiaugsimės tuo, kad esame gyvi čia ir dabar, kad gyvename šalyje, kurioje dainuojamos gražiausios mūsų kada nors girdėtos dainos. Tik tokioje vaikystės klišėje būtinai, neišvengiamai turėtų nusistovėti vienas nediskutuojamas apibrėžimas – nerealus mokytojas, ir tie du žodžiai privalėtų eiti greta, taip, kaip man jie greta eina pasakojant apie savo muzikos mokytoją Valeriją Skapienę.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min