Prisimenu man buvo septyneri, kai pirmą kartą pravėriau mokyklos duris. Širdelė spurdėjo, kol pajutau ant peties mokytojos ranką. Ji nuėmė nuo manęs baimės naštą, įvedė į klasę. Tai buvo miela, ramaus žvilgsnio, šilta, nuoširdi moteris. Vis prisimenu dienas, kai mokiausi pradinėje klasėje: ji išmokė į tiesią gretą sustatyti raides, vengti rašalo dėmių, ji išdžiovindavo ašaras nuo skruostų, kai kas nors nesisekdavo. Ji nuramindavo, gindavo nuo aštrialiežuvių draugų, kantriai mokydavo. Ji buvo visų darbų vadovė, žinodavo net mano svajones. Mokytojos žodis man buvo viskas. Ji buvo ne tik mokytoja, bet ir mama.
Klasėje sekdavau kiekvieną jos žvilgsnį, ranką, rašančią lentoje žodį ar skaičių, klausiausi balso, labai norėdavau, kad ji prieitų prie mano stalo, ką nors pasakytų ar patartų, pagirtų. Ji buvo dėmesinga ir man priminė gerąją fėją.
Pirmoji mokytoja mane išmokė dirbti, stengtis, būti darbščiai, pareigingai, mandagiai, o svarbiausia- sąžiningai. Ji išmokė pagarbos žmogui. Ji atskleidė daugybę gamtos ir pasaulio paslapčių. O pasaulis nušvito kitom spalvom- ėmiau didžiuotis savimi, savo tėvais, draugais, tėvyne...
Meilė žmogui, savo darbui ir yra mano nerealios Mokytojos jėga. Dėkoju jai už tai.
