Konkurso nugalėtojos rašinį skaitykite čia.
– Kodėl nusprendėte rašyti būtent apie šią mokytoją?
– Ji – mano vaikystės mokytoja, mane mokiusi dar tuomet, kai aš lankiau Alytaus „Šaltinio“ mokyklą. Tuo metu ji tebuvo už mane tik kokiais 9–10 metų vyresnė. Aišku, mums, mažiukams, ji buvo pati gražiausia ir geriausia mokytoja. Mes ją visi po pamokų lydėdavome namo.
Mokytoja Svetlana – tai žmogus, kurio durys visuomet buvo atviros vaikams. Menu jos gimtadienius, kai kartu su visa klase eidavome jos sveikinti į namus. Susirinkdavome vaikai ir tupėdavome pirmame aukšte, kol tėvai išvedžiodavo po namus.
Mokytoja Svetlana – tai žmogus, kurio durys visuomet buvo atviros vaikams
Vėliau gyvenimas pats suklostė, jog aš vis dažniau pas ją apsilankydavau. Žinote, ji buvo visų galų meistrė: ir žaislus siūdavo, ir piešinius piešė, eilėraščius rašė... Ir, žinoma, pasižymėjo begaline gyvenimiška išmintimi. Jeigu aš, kaip lituanistė, ką ir perėmiau, tai būtent iš jos – polinkį rašyti, norą visur dalyvauti.
Vienu metu mokytoja Svetlana Alytuje turėjo privačią mokyklą, kurioje teko ir pačiai pavaduoti. Tai buvo jos svajonė – gražiame lyg pasakų namelyje ant Nemuno kranto... Ji man yra sakiusi, jog naktimis kartais negalėdavo užmigti, kurdavo idėjas, kaip mokyklos gyvenimą padaryti įdomesnį. Mokytojavimas, sakyčiau, buvo jos vizija ir misija. Gyvenimo pašaukimas.
– Kas paskatino jus pačią pasukti pedagogikos keliu?
– Kai baigiau universitetą, mane į redakciją dirbti pakvietė vaikų žurnalas „Šaltinėlis“. Čia, galima sakyti, ir prasidėjo mano karjera. Dabartiniai „Šaltinėlio“ privačios mokyklos direktoriai – šio žurnalo leidėjai.
Taigi, rašiau tekstus, daug verčiau iš latvių kalbos. Tai buvo labai įdomi ir maloni kūrybinė veikla. Na, o vėliau jie mane pakvietė pas save dirbti mokykloje. Padirbusi 4–5 metus, „nutekėjau“ atgal į Alytų, dirbau įvairiose redakcijose, leidyklose, rašiau švietimo temomis.
Po kurio laiko tie patys „Šaltinėlio“ mokyklos vadovai vėl mane prisikalbino į Vilnių, ir vėl sugrįžau į mokyklą.
– Ar sunku dirbti su paaugliais?
– Galbūt sunkiau dirbti su jaunesniais, tarkime, devintokais. Na, o su vyresniais – jau kaip su suaugusiais, paprasta. (juokiasi)
– O kas jums sunkiausia šiame darbe?
– Sunkiausia, kai matai tuščias akis. Kai išgirsti: „Man neįdomu.“
– Jeigu turėtumėte galimybę savo nuožiūra įtraukti kokią knygą į dabartinį privalomosios literatūros sąrašą, kokį kūrinį pasirinktumėte?
– Na, pirmiausia, tą knygą, kuria aš pati gyvenu – K.Sabaliauskaitės „Silva rerum“. Ši knyga truputį apžvelgiama 11-os klasės kurse, bet ne tiek, kiek norėčiau. Man be galo gražiai šioje knygoje atskleidžiamas barokas, jo memento mori, ir rokoko laikotarpio dailė. Mokiniams, beje, tai irgi įdomu, jie mielai analizuoja.
Sunkiausia, kai matai tuščias akis. Kai išgirsti: „Man neįdomu.“
Man pačiai be galo patinka B.Radzevičiaus kūryba. Tačiau pastebėjau, jog mokiniams jis per sunkiai įkandamas. Tas jo rašymo stiliaus subtilumas, dvilypumas – čia pat žmogus gali būti tobulai gražus ir geras, čia pat ir skriaudžia visus... Matyt, mokiniai tų niuansų, iki ašarų gražių gamtos aprašymų dar nepastebi. Gal tiesiog nėra priaugę, o gal dar patys tokių situacijų neišgyvenę, todėl tai jiems – svetima.
– Lietuvių kalbos mokytojas turi išmokyti raštingumo, supažindinti su lietuvių ir pasaulio literatūra, paruošti brandos egzaminams... Ir tai tik formalioji ugdymo pusė. Kaip jūs dirbate, siekdama įgyvendinti šią didingą lituanisto misiją?
– Juokaudama sakau, kad būti tobulu mokytoju – yra utopija. Ir aš nesistengiu tokia būti. Tiesiog viską darau nuoširdžiai, dirbu su mokiniais, lyg jie būtų mano pačios vaikai.
Daug dėmesio skiriu gyvam pasakojimui – istorijoms, kurių nėra knygose, tačiau jos glaudžiai siejasi su literatūriniu kontekstu.
Pamokų metu stengiuosi juos sudominti, kitą kartą gal ir pabarti, su „lazda“ kaukštelėti, kai reikia – šiek tiek „atsileisti“... Žiūriu gyvenimiškai, kad jiems būtų įdomu.
Manau, kad, mokantis literatūros, be galo svarbus yra kontekstinis epochos suvokimas, todėl, kiek pajėgiu, siekiu supažindinti juos su to laikotarpio daile, visuotinio meno pavyzdžiais. Paprastai tariant, perduoti visas savo turimas žinias.
Daug dėmesio skiriu gyvam pasakojimui – istorijoms, kurių nėra knygose, tačiau jos glaudžiai siejasi su literatūriniu kontekstu. Tarkime, kalbėdama apie tremtį, visuomet įterpiu vieną ar kitą autentišką to laikotarpio istoriją. Ir tuomet jie suklūsta, kitaip į pačią temą pažiūri. Gyva patirtis – labai svarbi šiandienos mokykloje.
15min.lt kartu su Švietimo ir mokslo ministerija taip pat sveikina konkurso „Nerealus mokytojas“ 2-osios ir 3-osios vietų nugalėtojas – Justiną Kundrotaitę ir Jolita Vilkelienė.
Lietuvos mokytojams sudarytos galimybės dalyvauti įvairiuose kvalifikacijos tobulinimo renginiuose: mokymuose, stažuotėse, metodinėse dienose. Kvalifikacijos tobulinimą remia ES struktūriniai fondai, įgyvendinamas projektas „Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo ir perkvalifikavimo sistemos plėtra“.
