Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Laiškas Mokytojui

Mokykloje
Photos.com nuotr. / Mokykloje
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Jūsų buvo daug. Jūs visi buvote skirtingi. Griežti ir reiklūs. Geri ir atlaidūs. Piktoki, juokingi, besišypsantys, santūrūs ar niūrūs... Mūsų buvo dar daugiau. Ir mes buvome visokie: linksmi, triukšmingi, tinginiai ir stropuoliai, neklaužados, smalsiukai... Jūs mylėjote mus. O jei ir barėte, tai tik tam, kad mes būtume geresni. Laikas greit audžia savo voratinklį prisiminimų gijomis... Šiandien esu dėkinga JUMS už tai, kad BUVOTE. Ir gaila, kad per Vėlines nors mintimis tenka aplankyti Jūsų vis daugiau...

 

Tik šiandien supratau, kad nuostabios baltos kaštonų žvakės GEGUŽY  – tai iš Amžinybės padėka MOKYTOJUI, esančiam ar jau išėjusiam, bet amžinai pasiliksiančiam mokinių širdyse.

***

         Išskirtinė profesija, kurios veiklos pradžia niekada nesutampa su kalendoriniais metais: Rugsėjis - Gegužė. Priešingybė ūkininkui, nors darbas lyg ir panašus: sėti žinias, troškimus ir auginti svajones.

         Rugsėjis – žinių sėjos pradžia. Gegužė – gražiausių žiedų kompozicija už Mokytojo triūsą. Dažnai nesuprastą ir neįvardintą...

***

 a. a. St. Nemanienei (pirmajai mokytojai)

         Iš mažų spalvoto popieriaus gabalėlių kuriame mozaiką... Sunku... Limpa pirštai, o popierėliai neklusnūs... Tu mokei atidumo, derinti spalvas, neskubėti.

         Tada nesakei, kad gyvenimo mozaiką klijuoti bus dar sunkiau. O ir spalvas ne visada derinsim vien patys...

         Neišmokau... Neišmokei mozaikos kurti savanaudiškomis spalvomis.

***

Vl. Bikulčienei (auklėtojai)

         Taurumas, viltis ir paslaptis – neišdalinami. Tai – turtai, kuriuos atiduodamas kitiems, turtėji pats. Patarimai, žodžiai – tai tik dalelė to, ką pasiimame.

         Ir kodėl taip mažai sugebame išgirsti pasakytų išmintingų, pamokančių žodžių?

         Ir kodėl taip prasmingai kartais skamba tylos muzika vienatvėje?

***

V. Trusovui (lietuvių kalbos ir literatūros mokytojui)

         Ar visi prisimename, koks gi tas „Aukštųjų Šimonių likimas“? Skubančio Laiko tėkmė padeda jau ir mums patiems susivokti atsidūrus praradimų verpetuose...

         Ar susimąstome, kiek daug kartais nulemia pasakytas Mokytojo žodis?

         Supranti, kad iš tiesų labai sunku įvardinti atradimo polėkį ir supratimo pajautimą...

***

P. Sekonienei ir R. Šaginai (chemijos mokytojoms)

         Sudėtingos chemijos formulės supaprastėja, kai Tu dar ir dar kartą pakartoji vis tą patį...

         Ar dažnai prisimename Mokytojo kantrybę?

         Kokie muzikos garsai galėtų simbolizuoti Reiklumą, Paprastumą, Nuoširdumą ir Išmintį?

***

                                 M. Kaulavičienei (vokiečių kalbos mokytojai)

         Kai norisi pasakyti kažką daugiau, net ir prasmingiausi žodžiai netenka prasmės... Jie nublanksta prieš Žmogiškumą, Išmintį ir Tiesą...

         Iki šiol nežinau, kokia spalva galėčiau piešti Pagarbą...

***

a. a. J. Denapienei (lietuvių kalbos ir literatūros mokytojai)

         „Tai buvo vienatinis šūvis“ – skaitai J. Biliūno žodžius. Ir mūsų akyse sužvilga ašaros...

         Iš kur tokia galia - paglostyti žvilgsniu, nebyliu žodžiu paliesti net slapčiausią širdies kertelę ?

***

a. a. R. Volkovienei (gamtos mokytojai)

         Vartau minčių albumą. Džiugina prisiminimai, šypsenas kelia  išdaigos...

         O gal tikrai ten, už durų, kažkas stovi, klausosi ir viską girdi, kad  triukšmaujame, kad neišmokome rasti žemėlapyje žemynų, upių, šalių...

         O, kad dabar pamatytume tą neįvardintąjį...

***

R. Milaševičienei (matematikos mokytojai)

         Didelis skaičių traukinys... Veiksmai, sąlygos... Įveikta pirmoji stotelė. Antra... Tu palinksti ties sąsiuviniu ir sakai: „Neskubėk. Skaičiai turi būti gražūs“.

         Ir visada priėjai... Ir visada pasilenkei... Mūsų buvo virš trisdešimt... O tu juk turėjai tik tas pačias keturiasdešimt penkias minutes...

         Iš kur to laiko? Gal galima jį padauginti iš dėkingumo akimirkų?

         Jau įsitikinau: dalinant - - -  daugėja...

***

E. Bernatonienei (mokiusiai astronomijos)

         „Gyvenime visada reikia siekti tikslo. Ir jį pasiekia tik patys atkakliausi“- kartojai. Pasakojimai apie žvaigždes įkvėpė mus ieškoti gyvenime savo šviesulio.

         Tada, tiesa, suvokėme ne visi, kad ir žvaigždės nevienodos.

         Nesuprantu iki šiol, ar balta – kasdienybės spalva- būna ryški?

***

                                 B. Sagadinienei (biologijos mokytojai)

         Ląstelės... Mikroorganizmai... Virusai. Jie tokie maži, bet tiek daug laiko skiriama jų nagrinėjimui.

         Augalai... Gyvūnai... Žmogus... Evoliucijos laimėjimas – Mūsų tobulumas? Darvino teorija: išlieka stipriausi... Bet kodėl Žmogus nežmogiškas, naikina savo gentį?

         Manau ir tobuliausi mechanizmai dar bejėgiai sukurti virusą, kuris galėtų naikinti Dėkingumo gėlių puokštę.

***

                                 R. Šaltytei (matematikos mokytojai)

         Sinusas, kosinusas, tangentas... Lygtys, Pitagoro teorema, trikampio kraštinės... Uždavinių sprendimai ir painios teoremos...

         Sprendžiant uždavinį ar kvadratinę lygtį visada taikomos formulės. Gyvenimo kasdienybė sunkesnė – formulių nepritaikysi, taisyklės dar nesukurtos.

         Gyvenimas – tarsi matematika, o mes visi, be išimties - Pitagorai. Tik vėliau supranti, kad amžinos vertybės - Tikėjimas, Viltis ir Meilė – lyg trikampio kraštinės - vienodai svarbios.

***

H. Prosniakovai, S. Kuzmickienei (rusų kalbos mokytojoms)

         Tauriausiems jausmams išreikšti kalba nėra svarbi – jie  suprantami visomis kalbomis, tačiau kuo daugiau moki kalbų – tuo lengviau prakalbinti pažinti žmogų.

         Pažinimas ir meilė kultūrai visada įkvepia. Įkvepia tam, kad patikėtum, kai „O aušros čia tykios“, „Karas ir taika“ reikalingi Žmonijos atminčiai ir kad suvoktum, kad yra „Žmogus futliare“, kodėl toks gailestis suspaudžia gerklę skaitant „Mumu“. Bet svarbiausia, kad suprastum, jog kiekvienas iš mūsų – tai „Mūsų laikų herojus“.             

***

A. Pratkelienei, R. Morozovienei (istorijos mokytojoms)

Datos... Skaičiai... Privalai atsiminti. Privalai žinoti, nes be praeities negali būti ateities. Viskas, kas grimzta į praeitį, tampa Istorija. Jau praeitimi tapo mūsų mokykliniai metai – juk tai irgi mažytė mūsų gyvenimo ir mūsų mokyklos istorija. O ir šią dieną rytoj jau vadinsime praeities vardu, o jos faktai bus istorijos dalis.

Tik ar viską, kas svarbiausia, sugebėsime išsaugoti, perduoti kitoms kartoms?

Tada gal niekas nesakė, kad ir mes – tai istorijos dalelytė, o ir Jūs, Mokytojai, įėjote į mano ir MŪSŲ gyvenimo istoriją.

***

P. Lazdauskui, P. Butleriui (muzikos mokytojams)

Muzika lydi mus kasdien – nuo lopšinės kūdikiui iki palydų į Anapilį. Ji kiekvienam padeda: nuramina, įkvepia, suteikia sparnus, kad galėtume panirti į nuostabią svajonių paslaptį.

Bet muzika – tai nėra vien garso išraiška. Ji gali skambėti ir nebyliui, ir kurčiajam. Prie jos prisilietęs aklasis – praregi, o sergantis neretai apdovanojamas stebuklu – sveikti.

Tačiau vertingiausia - Širdies muzika, kuri gali skambėti net visiškoje tyloje. Tik ji išmoko Suprasti, Gerbti, Kurti, Atjausti ir Mylėti.

***

         Į langus daužosi obels šakos... Prisiminimais beldžiasi... Keistas garsų sąskambis maloniai pakutena širdį. Nusišypsau... Sau, vaikui...

Dėkoju Likimui, kad turėjau Mokytoją... Išmintingą, Protingą ir Šviesų...

 

Naujienų portalas 15min.lt kartu su Švietimo ir mokslo ministerija kviečia dalyvauti konkurse – „Mano nerealus Mokytojas“. Nugalėtojas bus apdovanotas planšetiniu kompiuteriu ASUS. Daugiau informacijos

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min