15min.lt pokalbis apie stojamuosius konkursinius balus, universitetų reitingus bei pastarųjų mėnesių švietimo bendruomenės aktualijas su Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) direktoriumi Ramūnu Vilpišausku.
– Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) parengtose Mokslo ir studijų įstatymo pataisose numatyta visose valstybinėse aukštosiose mokyklose nustatyti minimalų stojamąjį konkursinį balą. Teigiama, jog šio balo įtvirtinimas užkirstų kelią kai kurioms aukštosioms mokykloms priimti silpnus studentus į valstybės nefinansuojamas vietas. Kaip Jūs vertinate tokį ŠMM sprendimą? O gal atsirastų būdų, kaip „apeiti“ tokį sprendimą?
– Pirmiausia pastebėčiau, kad vertinant iš VU TSPMI pozicijos, klausimas apie minimalų stojamąjį konkursinį balą nėra aktualus, nes į mūsų politikos mokslų programą stoja pastebimai daugiau norinčių, nei esame numatę vietų. Tai sudaro sąlygas konkurencijai bei galimybę priimti abiturientus, turinčius aukščiausius balus.
Pastaraisiais metais stojančiųjų į VU TSPMI bakalauro programą vidutinis balas buvo tarp 20 ir 19, kitaip sakant, vienas didžiausių VU ir Lietuvoje. Praėjusiais metais pas mus įstojusių „šimtukininkų“ skaičius, kuris sudarė apie 40 proc. visų priimtų į pirmą kursą, taip pat buvo vienas didžiausių VU. Tad apie minimalaus balo nustatymą galima svarstyti veikiau hipotetiškai.
Manau, yra tinkamesnių priemonių mažinti „diplomų pardavimą“ – sudarant galimybes gauti informaciją apie studijų kokybę
Suprantu, kad minimalaus balo įvedimas visoms Lietuvoje veikiančioms aukštosioms mokykloms svarstomas kaip priemonė priimti gabesnius studijuojančius ir riboti tai, kas vadinama „diplomų pardavinėjimu“.
Tačiau jei ji tinkama valstybės, t.y. mokesčių mokėtojų finansuojamoms vietoms, klausimas, ar ji tinka ir tų, kurie pasiruošę patys mokėti už savo studijas, atžvilgiu.
Juk gali būti, kad mokykloje prastai besimokęs žmogus, universitete pasirinkęs tikrai sau įdomias studijas gali jas sėkmingai baigti. Ir apskritai, ar galima atimti galimybę studijuoti savo lėšomis, norintiems tai daryti?
Manau, yra tinkamesnių priemonių mažinti „diplomų pardavimą“ – sudarant galimybes gauti informaciją apie studijų kokybę, apie kiekvienos studijų programos ir ją organizuojančios aukštosios mokyklos vertinimus ir pan.
– Debatų ir netgi ginčų kilo žurnalui „Reitingai“ paskelbus geriausiųjų gimnazijų bei universitetų/kolegų sąrašus. VU atstovai, veikiausiai, skųstis neturi kuo – šis universitetas užima lyderio pozicijas. Tačiau, ar šie reitingai, iš esmės, gali pretenduoti į objektyvumą? Kaip pamatuoti, palyginti universitetus? Kokie turėtų/galėtų būti kriterijai?
– Kiekvieni reitingai yra pagrįsti tam tikromis prielaidomis apie tai, kas laikoma svarbiais dalykais, vertinant aukštąsias mokyklas bei jų siūlomas studijų programas, ir kokiais rodikliais tuos dalykus geriausia įvertinti.
Svarbu žinoti šias prielaidas, į jas turėtų atsižvelgti ir tie, kas remdamiesi tokiais reitingais, priima sprendimus dėl studijų programų ir aukštųjų mokyklų pasirinkimo. Tačiau pats reitingavimas kaip reiškinys yra sveikintinas, nes jis yra vienas iš būdų, kaip užpildyti informacijos trūkumą.
Nesureikšminčiau trumpalaikių konkretaus universiteto vietos reitinguose svyravimų, nes jie susideda iš daug įvairių rodiklių, o pokyčiai mokslo srityje užima laiko.
Adekvati informacija svarstant, kur studijuoti, yra vienas svarbiausių dalykų. Paprastai būsimieji studentai ją renka bendraudami tarpusavyje, su tėvais, taip pat su jau studijuojančiais vyresniais draugais, skaitydami atsiliepimus internetiniuose šaltiniuose.
Reitingai yra dar vienas svarbus šaltinis, o jo privalumas yra galimybė palyginti. Žinoma, kartais konkretūs vertinami rodikliai gali nerodyti tikrosios situacijos, pavyzdžiui, kai neatsižvelgiama į tai, kokiuose leidiniuose publikuojami mokslininkų darbai ar savęs citavimą.
Kiekviena vertinimo sistema gali susidurti su mėginimais ją apeiti ar pagrąžinti tikrąją situaciją. Kaip tik todėl svarbu naudotis kuo įvairesniais informacijos šaltiniais, o ir diskusijos apie pačius reitingus yra taip pat naudingos.
Tik kartais atrodo, kad jose ne tiek gilinamasi į reitingų sudarymo metodiką ir prielaidas, bet į tai, kas buvo nepakankamai įvertintas. Nors kartais pačios aukštosios mokyklos iš pradžių nerodo noro bendradarbiauti su jų sudarytojais.
– Žvelgiant į tarptautinius „QS“ pasaulio universitetų reitingus, VU pozicija smuko per 2012–2013 m. (iš 593 vietos nukrito į 749). Tačiau kaimyninių/regioninių šalių universitetai pateko į 500-tuką: Talino technikos universitetas užėmė 441–460, Prahos technikos universitetas – 451–460, Tartu universitetas – 461–470 vietas. Ar buvimui pirmajame 500-tuke VU koją kiša finansavimo stoka? Apskritai, kuo svarbūs (jeigu svarbūs) pasauliniai universitetų reitingai?
– Pasauliniai reitingai taip pat yra svarbus informacijos šaltinis, signalizuojantis potencialiems studentams, dėstytojams, partneriams iš kitų šalių apie konkrečių universitetų studijų ir mokslo būklę.
Jis dar svarbesnis dėl to, jog daugelis aukštųjų mokyklų siekia pritraukti ir kuo daugiau studijuojančių iš kitų šalių, o gyvenant kitame pasaulio krašte dar sudėtingiau rasti informacijos apie santykinę konkrečių aukštųjų mokyklų būklę. Be to, reitingai gali būti svarbūs ieškant mokslo projektų ar bendrų studijų programų partnerių.
Be stiprių socialinių mokslų apskritai sunku įsivaizduoti gyvybingą politinę bendruomenę ir valstybingumą puoselėjančią visuomenę
Nesureikšminčiau trumpalaikių konkretaus universiteto vietos reitinguose svyravimų, nes jie susideda iš daug įvairių rodiklių, o pokyčiai mokslo srityje užima laiko.
Vien tai kiek trunka procesas nuo pirmo teksto konferencijai parengimo iki publikacijos gerai vertinamame akademiniame leidinyje anglų kalba gali užimti bent porą metų.
Tačiau žinome, kad kai kurių kaimyninių šalių universitetai nuosekliai vertinami geriau už geriausiai vertinamą Lietuvos universitetą – Vilniaus universitetą.
Ir tai susiję ne tik su finansais, nors pastarieji irgi neabojotinai svarbūs (pavyzdžiui, „studijų krepšelis“ socialiniams mokslams turėtų būti didesnis).
Finansai svarbūs tiek, kiek jų panaudojimas susiejamas su paskatomis dirbantiems aukštosiose mokyklose nukreipti savo kūrybinę energiją į aukšto lygio mokslinius tyrimus ar dėstymą. Manau, mūsų tinklaveika su užsienio mokslininkais, bendri projektai, bendros studijų programos galėtų būti aktyviau plėtojamos.
Žinoma, ne su bet kokiais užsienio partneriais, bet su gerą reputaciją turinčiomis aukštosiomis mokyklomis ir mokslo centrais, su kuriais dirbant kartu galima mokytis vieniems iš kitų, sukurti daugiau, nei dirbant atskirai.
Tam reikia ir atskirų padalinių, ir centrinės universiteto administracijos strateginio veikimo, numatant išteklius svarbiausių iškeltų tikslų realizavimui, suteikiant kryptingą administracinę pagalbą.
Tokiais klausimais kaip viešųjų pirkimų proceso sklandesnis organizavimas, kuris šiuo metu kelia daugelio mokslininkų nepasitenkinimą, dar galima nemažai nuveikti, kad procesas vyktų sklandžiai ir efektyviau.
– Neseniai buvo pakeista stojamojo balo į VU TSPMI Politikos mokslų programą sudarymo tvarka: vietoj matematikos metinio pažymio yra vertinama (pasirinktinai) matematikos arba informatikos brandos egzamino rezultatas, kuris sudaro 20% stojimo balo. Kodėl buvo įvesti šie pakeitimai?
– Šis klausimas susijęs ne tik su stojimu į mūsų programą, bet apskritai su stojimu į politikos mokslų programas Lietuvoje. Manau, kad pagrindinis tokio sprendimo motyvas buvo susijęs su siekiu priimti studentus, kurie nebijo skaičių, turi tvirtesnius loginio mąstymo įgūdžius, kuriuos toliau gali lavinti studijų universitete metu.
Pats sumanymas, mano nuomone, yra geras, tik kaip paprastai būna Lietuvoje, dalyvaujant daug įvairių institucijų – nuo ŠMM iki aukštųjų mokyklų – sprendimo priėmimo ir ypač įgyvendinimo metu, pats įgyvendinimas dažnai tampa sudėtingas ir sunkiai prognozuojamas.
Taip atsitiko ir šiuo atveju, nes pastebėjome, kad nemažai galvojančių apie stojamuosius šiais metais, jų tėveliai buvo sutrikę dėl šių pokyčių, apie kuriuos buvo mažai girdėję arba manė, kad jie įsigalios vėliau. Tikiuosi, kad tai minimaliai sutrikdys stojančiųjų planus, o ateityje sistema ims veikti sklandžiau.
– Oficialaus puslapio duomenimis į Politikos mokslų bakalauro programą priimate 150 studentų (100 – į valstybės finansuojamas, 50 – į valstybės nefinansuojamas vietas). Ši programa vis dar išlieka labai paklausi: į vieną vietą pretenduoja 4 (įrašę studijas TSPMI pirmuoju pageidavimu), o kartais ir daugiau moksleivių. Tuo tarpu verslo atstovai viešojoje erdvėje vis dažniau prabyla, jog Lietuvai trūksta inžinerinių specialybių specialistų, o humanitarinių/socialinių mokslų atstovų turime perteklių. Kokias perspektyvas/galimybes turi TSPMI alumnai? Ką jie veikia baigę studijas?
– Iš tiesų, konkursai pas mus yra vieni didžiausių VU ir Lietuvoje. Tuo džiaugiamės, nes turim galimybę priimti labiausiai motyvuotus ir geriausius balus turinčius studentus. Kartu tai yra ir didelis įpareigojimas, nes turime sudaryti sąlygas jiems toliau lavinti savo mąstymo įgūdžius, ne tik suteikti žinias apie politikos, tarptautinių santykių, ekonomikos, filosofijos, teisės, istorijos dalykus, bet ir stiprinti gebėjimus mokytis, suprasti besikeičiantį pasaulį.
Daug baigusių institutą dirba kitose valstybės institucijose, pavyzdžiui, Finansų ministerijoje, Vyriausybės kanceliarijoje, Prezidentės patarėjais, nemažai dirba ir ES institucijose
Visa tai yra ir bus esminiai dalykai, kurie, mano nuomone, yra neatskiriama socialinių mokslų dalis ir kurių dėka valstybėje formuojasi sąmoningų, veiklių, kūrybingų, atsakingų žmonių visuomenė, ar bent kritinė jos dalis.
Be stiprių socialinių mokslų apskritai sunku įsivaizduoti gyvybingą politinę bendruomenę ir valstybingumą puoselėjančią visuomenę.
Tai, jog pastaruoju metu girdime kalbų apie inžinerinių specialybių specialistų trūkumą, yra esamos darbo rinkos situacijos atspindys ir anksčiau egzistavusio ypač ryškaus ryšio bei bendradarbiavimo tarp verslo ir aukštųjų mokyklų trūkumo rezultatas.
Tačiau situacija darbo rinkoje konkrečių paklausių profesijų prasme greitai keičiasi, o išsilavinusių ir mąstančių bei bendrą šalies ir pasaulio situaciją gerai suprantančių žmonių poreikis išlieka. Kaip tik tokius visuomenę ar atskiras organizacijas galinčius mobilizuoti efektyviam veiksmui, mąstančius ir atsakingus individus mes ir siekiame ugdyti.
O kalbant apie jų karjeros perspektyvas – įvertinant, kad pradžioje VU TSPMI buvo įsteigtas kaip diplomatijos akademijos atitikmuo, nenuostabu, kad daug mūsų alumnių dirba diplomatinėje tarnyboje, keletas jau dirba ambasadoriais.
Tačiau ilgainiui jų studijų aprėptis ir karjeros keliai smarkiai išsiplėtė – daug baigusių institutą dirba kitose valstybės institucijose, pavyzdžiui, Finansų ministerijoje, Vyriausybės kanceliarijoje, Prezidentės patarėjais, nemažai dirba ir ES institucijose, be to, daug alumnų darbuojasi analitiniuose centruose, nevyriausybinėse organizacijose bei verslo įmonėse.
Stengiamės palaikyti su jais ryšius, be to, matau, kad studijos institute jiems labai vertingos ir kaip būdas susikurti kontaktų tinklą, kuris pats savaime gali būti svarbus ateityje darbinės karjeros prasme.
Pastebiu, kad atsiranda tokių studentų, kurie po mokyklos baigimo išvyko studijuoti bakalauro studijoms į kitų šalių universitetus, bet po to grįžę stoja į mūsų magistro programas. Taip irgi galima susikurti ateityje svarbius kontaktus ir profesinius ryšius su jau gana didele ir aktyvia mūsų alumnų bendruomene.
