Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Režisierius M.Siparis: „Kino industriją Lietuvoje reikia statyti po truputį“

Marius Siparis / Asmeninio arcyvo nuotr.
Marius Siparis / Asmeninio archyvo nuotr.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Trumpametražio filmo „Traukinio atvykimas į stotį“ pristatymas XIX amžiaus pabaigoje tapo tikra sensacija. Teigiama, jog kai kurie žiūrovai filmo seanso metu buvo šokiruoti. Į juos važiuojančio traukinio vaizdas atrodė toks realus, kad kai kurie jų rėkdami išbėgo iš kino salės. Tuo tarpu šiandien žiūrovą sukrėsti sunku. Kinas tapo savita kasdienybės dalimi. Sėkmės ir pripažinimo norinčiam susilaukti režisieriui tenka ieškoti naujų vaizdo pateikimo formų, turinio, koncepcijos. Kokį kiną kuria jaunieji Lietuvos režisieriai? Kur jie mokosi ir iš ko semiasi idėjinių patirčių?

15min.lt pokalbis su jaunuoju kino ir televizijos režisieriumi Mariu Sipariu apie jo studijas Malaizijoje, kino pramonę bei lietuviškojo kino industrijos perspektyvas.

– Kodėl kino režisūros studijas pasirinkai būtent Malaizijoje?

– Tiesą sakant, studijuoti Malaizijoje man pasiūlė mama (ačiū jai už tai!). Aišku, galvojau, kad ji juokauja, ir į jos siūlymą atsakiau – “Kodėl gi ne?”. Pasirodo, tai nebuvo pokštas. Ji nupirko man bilietą. Teliko išsiųsti dokumentus į universitetą. Taip ir išvykau (juokiasi).

– Ar nebuvo baugu išvykti taip toli nuo namų?

– Aišku, kad buvo. Juk išvykti turėjau ne į kokią Europos šalį (kur studijas pasirenka dauguma), o į visiškai kultūriškai man svetimą Aziją. Apie Malaiziją iki tol žinojau tik tiek, kiek buvau kažkada matęs laidoje „Robinzonai“, kurią vedė (amžiną atilsį) V.Kernagis. Įsivaizdavau, kad Malaizija tai vien tik salos, džiunglės ir gyvatės.

– Ir kokią Malaiziją atradai nuvykęs ten?

– Kitokią. Kvala Lampūras – didžiulis miestas. Nepalyginsi su Vilniumi ar kitu didžiuoju Europos miestu. Tai – mažasis Niujorkas. Labai išsivystęs miestas.

Tiesa, mane atgrasė užterštumas. Mieste – šiukšlių smarvė, visi šiukšlina sau po kojomis, o kai karštis ten tikrai didžiulis... Galima įsivaizduoti, koks „aromatas“.

Labai įvairialypė ta Malaizija. Daug tautų vienoje vietoje: indai, kinai ir patys malajai. Visos trys tautos tarpusavyje kariauja, pykstasi, tačiau vis vien vadina save „viena Malaizija“.

– Kino industrija Malaizijoje: kokios sąlygos, galimybės?

– Šį klausimą ir aš sau uždaviau prieš išvykdamas. Galvojau: kokia gi ten ta kino industrija iš viso gali egzistuoti? Tačiau tėvas tuomet išsakė gerą mintį: visai šalia tos vietovės yra Bolivudas [red. Indijos kino industrijos atšaka] – didžiausia pasaulio pramonė, lenkianti Holivudą. Per dieną jie išleidžia dešimtis filmų...

tokiame moksle kaip kino režisūra tas diplomas nieko nereiškia. Svarbiausia – tavo praktika, ką esi padaręs, ką gali parodyti.

Pati malajų kino pramonė nėra įspūdinga. Sakyčiau, apimtimis kažkuo primena mūsiškę kino industriją.

Galbūt lietuviai labiau yra susitelkę į režisūrinį mokslą, tačiau jie neturi pinigų idėjoms realizuoti. Ten – priešingai. Malajai investuoja didžiules sumas į kiną, tačiau tas kinas vis tiek atrodo kaip „ž klasės“.

Tikiu, kad lietuviai galėtų (turėdami tokius pinigus) kurti žymiai geriau. Amerikiečiai, matydami E.Vėlyvio darbus, ypač šįmet į kino teatrus paleistą „Redirected“, negali atsistebėti, už kokią menką pinigų sumą mūsiškiai geba taip gerai pastatyti, sumontuoti filmą.

– Ar pavyko realizuoti savo idėjas studijų metu, Malaizijoje?

– Sakyčiau, kad tikrai taip. Tiesa, susidūrėme su tam tikra juridine problema. Asmuo, turintis Malaizijoje studento vizą, teisiškai negali turėti legalaus darbo, kas mums, Europoje, nėra suprantamas dalykas.

Taigi, teko suktis. Tenai kartu su kitais studijų kolegomis įkūrėme kompaniją, užrašę vietinio indų kilmės piliečio vardu. Sekėsi neblogai. Pradėję kurti korporatyvinius filmukus įvairioms įmonėms ir palaipsniui sulaukėme vis daugiau užsakymų: mums ėmė rašyti vietinės partijos, prašydamos sukurti priešrinkiminius filmukus, Volvo atstovai, norintys kurti reklaminius klipus ir t.t.

Marius Siparis / Filmavimo aikštelės užkulisiai
Marius Siparis / Filmavimo aikštelės užkulisiai

– Po studijų sugrįžus į Lietuvą – buvo sunku susirasti darbą? Ar lietuviai pripažino taviškį malajietišką diplomą?

– Aišku, kad nepripažino! (juokiasi) Kai nuėjau pas notarą, kad išverstų man tą diplomą, tai į tą popieriaus lapą žiūrėjo ir vienaip, ir kitaip... Aišku, išvertė, užantspaudavo, bet man tiesiai pasakė, jog neaiškus tas mano diplomas... (juokiasi) Tačiau realiai tokiame moksle kaip kino režisūra tas diplomas nieko nereiškia. Svarbiausia – tavo praktika, ką esi padaręs, ką gali parodyti.

Į Lietuvą sugrįžęs supratau, kad be ryšių prasimušti – labai sunku, ypač į tokias sritis kaip kinas ir televizija. Džiaugiuosi, kad turėjau šeimos užnugarį, ir tuo metu mama mane priėmė į savo kompaniją, kuri užsiima video gamyba. Iš karto pradėjęs dirbti sugebėjau pritaikyti tai, ką išmokau studijuodamas ir dirbdamas Malaizijoje. Kitaip tariant, buvau gabus daryti tai, ko manęs prašo. Pradėjau nuo montažo, o vėliau gavau vis daugiau užsakymų ir projektų.

– Ar matai perspektyvą čia, Lietuvoje, statyti filmus? Vystyti lietuviško kino industriją?

– Tikrai sakau – taip. Šiai dienai turime augančią kino pramonę. Juk ankščiau lietuviai į kino teatrus paleisdavo žymiai mažiau savų filmų. O dabar turime jau šiokią tokią pasiūlą: tai E.Vėlyvis „pasirodo“ su savo „bajevykais“ (juokiasi), tai M.Ivaškevičius „išlenda“ su „Santa“. Manau, kad viskas įmanoma, jeigu to nori ir kryptingai ties tuo dirbi. Kino industriją Lietuvoje reikia statyti po truputį.

VIDEO: Vytautas Kernagis - Kelio daina (Maža išpažintis, 1971)
Vytautas Kernagis - Kelio daina (Maža išpažintis, 1971)

Žinoma, reikia suvokti, čia, Lietuvoje (galbūt) neuždirbsi tiek, kiek uždirbtum būdamas Amerikoje... Tačiau Amerika kiną pradėjo kurti jau labai seniai. Pirmieji trumpametražiai filmai buvo rodomi prekybos centruose, kol, po truputį, pasiekė teatrus, tapo didžiule industrija. Galima sakyti, kad kinas ten tiesiog yra įaugęs į kraują.

Lietuvoje vienas žmogus daro viską. Ir, ne gana to, už tą darbą gauna gan mažus pinigus.

Tuo tarpu mums reikia labai pasistengti. O dar, atsižvelgiant į mūsų populiaciją... Kas tėra ta Lietuva? 3 milijonai gyventojų? Jeigu bilietas į kiną kainuoja 16 – 20 litų (ir filmo tikrai visi „3 milijonai“ nepažiūrės), kaip surinkti lėšas?

Aišku, visuomet yra išeičių. Jauni mūsų režisieriai kiną eksportuoja į kitas šalis. Ypač į Airiją, D.Britaniją, Rusiją – ten, kur mūsų tautiečiai yra išsibarstę...

– Kaip, Tavo nuomone, būtų galima/reikėtų pritraukti lėšas kinui Lietuvoje? Kas turėtų pasikeisti?

– Galėčiau atkreipti dėmesį į du dalykus. Pirma, lietuviai pagrinde gamina meninius filmus. Tačiau toks kinas, kaip aš kartais pajuokauju – „drugelio plasnojimas“ arba „vandens lašėjimas“ – jau seniai yra išieškotas prancūzų ir italų režisierių filmuose. Bet mes vis dar „užsivežę“ tą meną „daryti“. Manyčiau, kad šiandien reikėtų intensyviai galvoti apie turinį ir scenarijų.

Kitas dalykas – nėra darbų pasiskirstymo. Tarkime, Amerikoje ar Malaizijoje montuotojas atlieka vieną vienintelį veiksmą: paima kadrus ir suklijuoja į vieną. Lietuvoje vienas žmogus daro viską. Ir, ne gana to, už tą darbą gauna gan mažus pinigus.

Yra Lietuvoje režisierių (neminėsiu pavardėmis), kurie ir režisuoja, ir prodiusuoja, ir montuoja. Nėra žmonių, kurie tai sugebėtų padaryti, o svarbiausia – nėra lėšų. Vienam žmogui sumokėti yra žymiai paprasčiau nei atsiskaityti su penkioms dešimtims specialistų...

Pas mus vienas žmogus turi mokėti viską, ir nuo to labai kenčia kokybė. Noriu tikėti, kad ši situacija palaipsniui keisis, ir mes vis daugiau savo kino galėsime „išvežti“ už savo valstybės ribų.

VIDEO: Arrival of a Train at La Ciotat (The Lumière Brothers, 1895)
Arrival of a Train at La Ciotat (The Lumière Brothers, 1895)
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min