Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Šarūnas Frolenko. Ar jau pasiektas jaunimo politinės apatijos pikas?

Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) prezidentas Šarūnas Frolenko
Andriaus Ufarto/BFL nuotr. / Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) prezidentas Šarūnas Frolenko
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Jau tradicija tapo prieš kiekvienus rinkimus gvildenti rinkėjų aktyvumo klausimą. Šio klausimo nevengia ir Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT). Kaip ir kiekvienais metais, prieš pat rinkimus vykdome informacinę jaunimo pilietinį aktyvumą skatinančią kampaniją „Man ne dzin“.

Šių metų kampanija išsiskiria eksperimentiniu požiūriu į bendravimą su informacija persisotinusia auditorija ir naujomis patekimo į jauno žmogaus dėmesio lauką priemonėmis.

2011 metų „Man ne dzin“ ašimi tapo ironiškasis reperis Mc Mandzinas, pristatantis save „neapšviestų gatvių ir tamsos valdovu“. Mc Mandzino kasdienybę stebėjo žymi jaunosios kartos režisierė Jūratė Samulionytė, o jos užfiksuoti absurdiški Mc Mandzino nuotykiai mieste publikuojami socialiniame tinkle „Facebook“ ir kampanijos herojaus tinklaraštyje www.mannedzin.lt.

Pradėdami kampaniją žinojome, kad pasiektas apolitiškumo dugnas. Sausio mėnesį Pilietinės visuomenės instituto atliktas Lietuvos visuomenės pilietinės galios indekso tyrimas parodė, kad jaunų žmonių politinis išprusimas Lietuvoje yra silpnesnis nei vyresniųjų šalies gyventojų – tik 4 iš 10 jaunų žmonių gali nurodyti, kokia partija laimėjo paskutinius rinkimus į Seimą bei nurodyti jos vietą kairės-dešinės skalėje. Regis, ne tik jaunimui politika tapo absoliučiai nebeįdomi, bet ir politikams jaunimas vis mažiau ir mažiau aktualus. Jauni rinkėjai atkakliai vengia bet kokios informacijos, susijusios su rinkimais: net Mc Mandzinas, kalbantis apie savivaldos funkcijas, buvo sutiktas kaip nauja muzikos „žvaigždė“, bet ne informacinės kampanijos personažas.

Jaunimo apolitiškumas – faktas, kurio šviesoje reikia priimti aiškų sprendimą: kaip reaguoti? Ne paslaptis, kad yra nuomonių, jog jaunimo pasyvumas – naujos žaidimo taisyklės, su kuriomis tiesiog reikia susitaikyti. Deja, ši nuomonė yra logiška: balsavimas yra teisė, ir tik teisės turėtojams nuspręsti, ką su savo teisėmis daryti.

Be abejo, vieno asmens teisės baigiasi ten, kur prasideda kito – sunku neišgirsti kalbančių apie privalomo balsavimo institutą. Sutinku, baudos nebalsuojantiems yra radikalu, bet valstybės ar, šiuo atveju, savivaldos ateitis nėra dalykai, į kuriuos visuomenė gali leisti žiūrėti aplaidžiai.

Kita vertus, girdime ir priešingas alternatyvas: savivaldos rinkimuose leisti balsuoti asmenims nuo 16 metų ar tėvams, turintiems nepilnamečių vaikų, suteikti papildomo balso teisę. Iš tikrųjų, kodėl gi ne? Juk šalia absoliučiai apolitiškų yra ir kita jaunimo dalis – subrendę ir atsakingi piliečiai. Pilietinės visuomenės instituto tyrimas parodė, kad jaunimas optimistiškai vertina eilinių piliečių galimybę paveikti visuomenei svarbius sprendimus. Jaunimo pilietinės įtakos suvokimo indeksas yra 56,5, tuo tarpu visos visuomenės pilietinės įtakos suvokimo indekso vidurkis – 47,0 iš 100 galimų. Svarios jaunimo dalies socialinė branda leidžia racionaliai siekti būtent jiems tinkamo savivaldos modelio, todėl vargu, ar yra sąžininga neleisti išsakyti savo nuomonės prie balsadėžių.

Dažniau girdima ir pozicija, jog visuomenės struktūros kaita įpareigoja suteikti papildomą balsą nepilnamečius auginančioms šeimoms. Senstanti visuomenė vis labiau atstovauja vyresnės kartos poreikiams, tuo tarpu jaunos šeimos, nors jų statistiškai ir daug, turi palyginus mažą įtaką. Teigiama, kad kiekvienas vaikas leistų tėvams jų sprendimu balsuoti „vaiko vardu“ ir taip geriau atstovauti jaunos šeimos pozicijai.

Nors šios alternatyvos dar tik abstrakcijos, akivaizdu viena: pilietinį aktyvumą skatinančios kampanijos „Man ne dzin“ metu atskleistas politinės apatijos lygis yra aiškus signalas peržiūrėti politikų ir jaunimo bendravimo kokybę. Lietuvos Valstybės atkūrimo diena yra puikus atskaitos taškas iš naujo įvertinti situaciją, revizuoti pilietinio švietimo politiką ir susitarti dėl valstybės požiūrio į jauną žmogų, kaip pilietinės visuomenės narį.

 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min