Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Šarūnas Kirdeikis: „Tokia yra lietuviška mokykla – duoda nedaug, bet užgrūdina“

Šarūnas Kirdeikis
Šarūnas Kirdeikis
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Šou verslo atstovas choreografas Šarūnas Kirdeikis – itin veiklus: vienas aukštojo mokslo diplomas jam – ne riba. Vaikinas spėjo pasimokyti ir telekomunikacijų inžinerijos, ir kultūros vadybos, ir pramoginio scenos meno. „Esu miuziklo aktorius, bet labiau miuziklo šokėjas“, – savo profesiją paaiškino jis. Š.Kirdeikis noriai pasakojo apie savo studijų laikus ir dalijosi įžvalgomis apie studijas Lietuvoje.

Ar dažnai prisimenate studijų laikus?

Iš tikrųjų prisimenu tik pačius ryškiausius momentus, dažniausiai tai – žmonės, su kuriais mokiausi. Jų gretose buvo ir Vaidas Baumila, ir Deividas Meškauskas, ir daugybė kitų… Mes buvome pirmas specialybės kursas, toks „tęstinis“, tačiau viskas puikiai pavyko.

Bendraujate su studijų laikų draugais?

Taip, tačiau daug kas išvažiavo į kitus miestus, į užsienį. Susitinkame per įvairius projektus – Lietuva gana maža, padeda socialiniai tinklalapiai… Tikrai palaikome ryšį. Apskritai, studijos labai daug duoda. Jos „suriša“ žmones, jų dėka bendrauji su tokiais žmonėmis, su kuriais gyvenime negalėtum pagalvoti, kad kažkada bendrausi. Ne todėl, kad jie blogo charakterio. Jie tiesiog gali būti iš kito pasaulio. Studijos visiškai keičia viską, o prisiminimai lieka labai geri.

Minėjote, kad prisimenate ryškiausius momentus. Galbūt tarp jų yra ir šunybių?

Šunybių krėsdavo daugiau Baumila, aišku, aš tiktai… Bet nekalbėkime apie tai! (juokiasi). Šunybės „eksperimentiniam“ kurse visada yra. Tačiau tie dalykai pernelyg profesiniai. Galėčiau papasakoti apie šiaip smagius dalykus. Pavyzdžiui, darėme kadaise tokį miuziklą. Buvo labai puiki atmosfera, tokia „bomžinė“, kaip sakant, galėjome daryti, ką tik norėjome. Mes puikiai įsijautėme į savo narkomanų, benamių ir visokių kitokių Niujorko gyventojų vaidmenis, galėjome deginti, laužyti viską, buvo itin puiku. Tačiau mes labai palaikėme vieni kitus – vienas šoka ant stalo, stalas lūžta, kiti du tą stalą laiko… Taip ir atsiranda draugystė!Pirmasis pasirodymas šauniai pavyko. Vėliau tą patį miuziklą turėjome parodyti visiškai kitokioje aplinkoje – šv. Kotrynos bažnyčioje. Rodos, šventa vieta, nors ir nepašventinta, taigi tas pats miuziklas sukūrė visiškai kitokią nuotaiką – kūri bedalio žmogaus portretą ir savo akimis matai visas tas ikonas, simbolius, apaštalus ir visa kita. Buvo labai daug streso ir nežinau kodėl taip išėjo, galbūt dėl aplinkos, bet tądien viskas lūžo: stalai lūžo, mikrofonai neveikė, muzika keitėsi, visi griuvo, kažkas užsidegė… Žodžiu, vien tik problemos. Tai manau, čia buvo vienas ryškiausių patyrimų scenoje, kai visi buvo strese. Tačiau mes labai palaikėme vieni kitus – vienas šoka ant stalo, stalas lūžta, kiti du tą stalą laiko… Taip ir atsiranda draugystė!

Studijavote daug ir skirtingai. Galbūt tiek matęs galėtumėte įvertinti studijas Lietuvoje? Įžvelgiate trūkumų?

Matau daug trūkumų, pasakysiu atvirai. Nemėgstu kritikuoti, bet manau, kad kritika turėtų padėti jauniems žmonėms. Iš tikrųjų tokių „nišinių“ specialybių paruošimas šalyje yra gana prastas. Pavyzdžiui, miuziklo aktorius. Tokia specialybė nėra populiari Lietuvoje, ji mums nežinoma, tai nėra „įaugę į kraują“ ir nėra žinomos jokios šito dalyko tradicijos, priešingai nei kokioje Amerikoje. Jaučiasi dėstytojų patingėjimas „prasišviesti“ tokiose sferose, kurias jie turėtų išdėstyti. Tai juk žanras, kuriame turėtume pasitobulinti! Studijuoti aktorinį ar klasikinį šokį – viskas gerai, ten tikrai nėra prastai, yra tradicijos, yra specialistų. Bet visa kita... Na, norint šokėjus išmokyti dainuoti reikia skirti dvigubai daugiau dėmesio ir lėšų, galbūt mes kaip „ekspermentiniai“ gavome visko per mažai, bet dainuoti norėjome labai. Žinoma, kažkas ir „prasidainavo“, o aš, pavyzdžiui, vis dar bijau. Galvoju, kad mano balsas yra negražus. Man sakė eiti pas Rositą Čivilytę, bet man iš tiesų po studijų dėl šito liko kompleksas! Gi po studijų kaip tik turi būt savimi pasitikintis, kad galėtum eiti ir toliau kažką daryti gyvenime... Tačiau tikiuosi savo kompleksą įveikti. Nesakau, kad aš uždainuosiu, bet noriu pats sau pasakyti, kad „pas mane duomenų nėra“ arba „nėra taip blogai, kaip aš įsivaizduoju“. Kitavertus, tokios studijos tave patikrina kaip asmenybę – jei matysi, kad kažko negauni, bet labai norėsi, tai nueisi ir pasižiūrėsi. Mes patys ir muziką pirkom, ir mokėmės, ir miuziklus žiūrėjom, domėjomės, ieškojom informacijos. Tokia yra lietuviška mokykla – duoda nedaug, bet užgrūdina. Ir dar labai atskiria žmones į tuos, kurie iš tiesų nori būti aktoriais ir todėl perplauks devynias jūras, ir į tuos kitus, kurie patingės.

O jei dabar stotumėte kur nors, ką rinktumėtės? Ir apskritai, ar nesigailite dėl pasirinkto kelio?

Iš tikrųjų stočiau į marketingą, manau. Kadangi dirbu šou versle, jį žinoti būtų naudinga. Kasdien susiduriu su juo, su realybe, tačiau praverstų žinoti ir teorinius dalykus – tai pasitarnautų. Tačiau marketingas būtų antroje vietoje. Visų pirma ir vėl pasirinkčiau miuziklo studijas, tik ne Lietuvoje. Tai yra labai svarbu.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
KALĖDINIŲ DOVANŲ GIDAS
Parašykite atsiliepimą apie 15min