Galimybių rinktis - šiandien turime kaip niekad daug. Apžvelgę Lietuvos aukštųjų mokyklų siūlomų bakalauro programų sąrašus – galėtume paklysti jų gausoje! Džiugu, kad yra iš ko rinktis. Tačiau, kaip išsirinkti, jeigu nežinai, kokia sritis tave labiausiai domina?
Tiems, kurie niekaip neapsisprendžia, natūraliai kyla svarstymai: „Gal stoti bet kur ir žiūrėti, kas bus toliau?“. O galbūt verta neskubėti, padaryti metų pertrauką ir priimti pagrįstesnį sprendimą?
Patarimais ir pamąstymais šia tema su 15min.lt skaitytojais dalijasi Psichologijos paslaugų centre dirbantis bei ilgametę patirtį turintis psichologas Algimantas Smailys.
- Pasiruošti karjeros pasirinkimu padedate įvairaus amžiaus moksleiviams. Remdamasis savo konsultacine praktika, ar galite įvardyti, koką didžiausią baimę išreiškia stojamiesiems besiruošiantys abiturientai?
- Baimė kaip ir visuomet – nepataikyti. Žmogus iki galo nėra užtikrintas, ar tikrai jam tiks kryptis, kurią jis pasirinko. Paskutiniųjų klasių mokiniai atvyksta pasitikrinti, ar pasirinko pagrįstai.
Jie jau turi tam tikras savo „versijas“, sprendimus, tačiau turi abejonių, ar save teisingai įsivertino. Taigi, esminis svarstymas būna toks: ar dar ieškoti kitų sprendimų, ar eiti ta kryptimi, kuria pasiryžai.
Paskutiniųjų klasių mokiniai atvyksta pasitikrinti, ar pasirinko pagrįstai. Jie jau turi tam tikras savo „versijas“, sprendimus, tačiau turi abejonių, ar save teisingai įsivertino.
Visai kas kita, kai nesi priėmęs jokio sprendimo. Yra dalis moksleivių, kurie vis dar nežino, kur stoti, kokia kryptimi toliau žengti.
Tos „nežinios“ jau nepavadinčiau baime, o greičiausiai „panika“ (juokiasi). Atėjo laikas daryti, ir neaišku, ką daryti ir ar iš viso „daryti“.
- Iki prašymo į aukštąsias mokyklas teikimo pabaigos liko apytikriai trys mėnesiai. Ką patariate tiems, kurie „vis dar nežino“?
- Pirmiausia, siūlau „išsitirti“ patį save, t.y. atlikti įvairius asmenybės, gebėjimų testus, galų gale, apmąstyti ir įsivertinti per metus sukauptą patirtį užklasinėje veikloje.
Savitikros testus mokinys gali atlikti pats (jų gausu internete), gali kreiptis į specialistus (šiandien turime nemažai karjeros centrų, teikiančių konsultacijas visuose miestuose). Pasirinkimų yra daug, didelę dalį informacijos galima susirinkti internete.
Kiekvienam moksleiviui siūlau atsidaryti dominančių aukštųjų mokyklų programų turinį, apžvelgti, kokių dalykų, disciplinų tose programose bus mokoma, palyginti skirtingas programas, reikalavimus.
Profesijos pasirinkimas nėra lengva užduotis, reikia kryptingai domėtis nelaukiant, kol sprendimas „ateis iš dangaus“.
- Tačiau kartais mūsų ateities vizijos kinta greitai („Vakar norėjau būti teisininku, šiandien – chemiku“), o domėjimosi sričių spektras būna labai platus („Mėgstu literatūrą, fotografiją, kiną, filosofiją...“), jog apsispręsti ties viena sritimi, rodos, tiesiog neįmanoma!
Jeigu niekaip nepavyksta priimti konkretaus sprendimo, galbūt verta padaryti metų pertrauką? Ar palaikote tokią poziciją?
Profesijos pasirinkimas nėra lengva užduotis, reikia kryptingai domėtis nelaukiant, kol sprendimas „ateis iš dangaus“.
- Taip, palaikau tokią mintį metus palaukti - padirbėt, padalyvauti savanorystės projektuose.
Jeigu žmogus neapsisprendžia, galbūt dėl to, kad neturi ir neturėjo jokios darbinės patirties ar užklasinės veiklos. Jeigu toks žmogus yra nusiteikęs per svarstymo metus ką nors realiai nuveikti, kodėl gi ne? Gyvenimiškos patirtys mus augina ir ugdo.
Mano nuomone, padirbti verta net ir „bet ką“ (vaikus pažiūrėti, indus paplauti), kad suvoktum, kas tai yra. Net jeigu ir nepataikei, tapo aišku, kas tau netinka (koks veiklos pobūdis, kokia sritis).
Patirtys leidžia save įsivertinti. Išsikėlęs tikslą – per metus ar devynis mėnesius atsakyti sau, kur norėtum stoti, kokią sritį pasirinkti – žmogus visiškai kitaip koncentruoja savo dėmesį. Jis nėra atsipalaidavęs, o siekia fiksuoti kiekvieną kasdienės patirties detalę.
Kita vertus, metų pertrauka gali būti žalinga tiems, kurie nėra išsikėlę sau jokio tikslo. Tie, kurie mąsto: „Ai, palauksiu, gal dar kažką sugalvosiu, ir gal kas savaime išeis...“, dažniausiai toli su savo sprendimu nenužengia. Tokios metų pertraukos aš nesuprantu ir nepalaikau.
- Metų pertrauka, kaip sąmoningo mąstymo periodas, rodos, skamba kaip pagrįsta alternatyva, tuo atveju, kai žmogus neturi jokio konkretaus sprendimo, ką norėtų veikti toliau. Tačiau ar pasiryžti studijas atidėti metams nėra drąsus žingsnis?
Dauguma bendraamžių stoja tais pačiais metais, o ir tėvai neretai laikosi pozicijos: „Jeigu nestoji pirmais metais, tai po to ir iš viso „užmesi...“. Kitaip tariant, absolventas gali patirti tam tikrą socialinę gėdą ir diskomfortą...
- Tiesą sakant, viešumoje nedaug teko susidurti su „metų be studijų“ klausimo svarstymu. Matomai iš to galima spėti, kad daugumos požiūris yra toks: „Baigei ir stok“.
Iš savo praktikos galiu pasakyti tik tiek, kad tie, kurie yra tvirtai apsisprendę padaryti metų pertrauką, jiems problemos „kas ką pagalvos“ nėra. Tie, kurie sąmoningai ketina metams kažkur išvykti į užsienį, savanoriauti ar padirbėti čia Lietuvoje, yra patys pakankamai savarankiški ir aktyvūs.
Manęs jie tik kartais „atsiklausia“: „O kaip Jūs žiūrite į metus pertraukos?“ Sakau: „Ramiai...“ (juokiasi).
Kai žmogus yra nesubrendęs stojimo sprendimui, reiškia, kad jam reikia laiko.
Aišku, gali niekad taip ir nesubręsti, čia žiūrint, ką žmogus daro! Bet jeigu kažką daro, turi kokį tai planą – ne veltui tie metai. Tai – brendimo metai. Praradimas būtų tik tuomet, jeigu yra sėdima sudėjus rankas.
Tiesa, svarstant metų pertraukos klausimą, svarbu atkreipti dėmesį ir į finansines galimybes, kurios iš dalies priklauso ir nuo valstybės vidaus politikos.
Kai kuriose Vakarų Europos šalyse yra skiriama parama/stipendijos jaunimui, kuris po mokyklos baigimo pirmiausia nori pasisemti darbinės patirties ir turi konkretų planą, kur norėtų save išmėginti. Lietuvoje, tuo tarpu, absolventas turi gebėti pats save išlaikyti. Svarbu įvertinti ir šį faktorių.
