Studijavimas = kopijavimas?
Vilniaus pedagoginio universiteto (VPU) pirmakursė Julija knygas šviečia, nes pirkti būtų labai brangu. Ji teigia, kad bent 10 litų šviečiant didelės apimties kūrinį tikrai galima sutaupyti. Grupelė studentų, sutiktų Mykolo Romerio universitete (MRU), pasakojo, jog jie trūkstamas knygas kopijuoja todėl, nes taip greičiau ir pigiau. Visi patvirtino, kad didelis knygų trūkumas priverčia šviestis net ir visą knygą ir taip sutaupyti apie 10−15 litų. Pabiri lapai ar neknyginė išvaizda nėra problema − kopijavimo įmonės siūlo ir atsišviestų lapų įrišimo paslaugą.
Kartais knygos pirkti neapsimoka vien dėl trumpo naudojimo laiko − jeigu ji bus reikalinga tik vieną semestrą, tada ją geriau gauti kitais būdais. Tačiau knygą, reikalingą keleriems metams, o galbūt ir naudingą būsimoje karjeroje, nusipirkti verta.
VPU pirmakursiai Martynas ir Mingailė pasakojo, jog kopijuoti knygose esančią medžiagą tenka kartą per mėnesį, išleidžiant maždaug po 5 litus. Tais atvejais, kai reikia kopijuoti didelį kiekį medžiagos, studentai teigė galvojantys ir apie galimybę knygą nusipirkti, tačiau abiem atvejais pagrindinis veiksnys lieka kaina. MRU studijuojanti Rasuolė atskleidė, jog už kopijavimą per mėnesį ji sumoka apie dvidešimt litų. Per metus, ji skaičiuoja, švietimui galėjo išleisti apie 100 litų. Mergina bandė ieškoti reikiamų knygų kitose bibliotekose, tačiau seniūnijų ar gimtųjų miestų bibliotekose reikiamų leidinių beveik niekad nebūna. Tai patvirtino ir kiti kalbinti studentai.
Įstatymas numato legalią galimybę kopijuoti
Prisiminus visuomenėje vis dažnėjančias vartotojų ir organizacijų kovas dėl intelektinės nuosavybės (užtenka paminėti vadinamąją „Linkomanijos“ bylą) kyla klausimas, ar kopijuoti knygas yra legalu. Vilniaus universiteto (VU) dėstytoja dr. Marija Stonkienė, intelektinės nuosavybės teisės specialistė, „Studentų erai“ pakomentavo Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymą. „Yra dvi galimybės legaliai kopijuoti − jeigu tai leidžia daryti knygos autorius arba įstatymas“, − teigė ji. Minėtojo įstatymo dvidešimtajame straipsnyje skelbiama, jog vienas asmuo, nesiekdamas komercinių tikslų, gali pasidaryti tik vieną tam tikro egzemplioriaus kopiją ir tam nereikia autoriaus leidimo. Tačiau dauginant reprografijos būdu (kurį ir naudoja kone visi studentai) taikomos kitokios nuostatos: leidžiama kopijuoti tik trumpus straipsnius ar kūrinius arba mažesniąją kūrinio dalį. Nors mažesnioji dalis skamba neapibrėžtai, dėstytoja teigė, jog ja galima laikyti tiesiog mažiau nei pusę teksto.
O jei kopijuojami ne keli straipsniai, o visa knyga? Štai pavyzdys: studijoms reikalinga 304 puslapių knyga knygyne kainuoja 28 Lt. Nors ji ir yra išduodama bibliotekose, tačiau dėl didelės paklausos ją leidžiama pasiimti labai trumpam laikui. Jeigu šios knygos reikia ilgiau, galima pamėginti nusikopijuoti. Nepatingėjus susirasti kopijavimo tašką, kuriame A4 formato lapas kainuoja 6 ct, visa knygoje esanti medžiaga atsieis tik 9 litus. Pigiau, bet ar legalu? M.Stonkienė prisipažino, jog nežino nei vieno atvejo, kad asmuo būtų nubaustas dėl knygos kopijavimo, ir mano, jog tai apskritai yra nerealu. „Galima tik kelti sąmoningumą. Lygiai taip pat yra su žmonėmis, kurie eina per perėją degant raudonai šviesai. Kaip juos kontroliuoti? Jie ėjo ir eis. Kita vertus, visuomenei naudingiau, kad autorius ne sektų, kas ir kiek iš jo pavogė, o toliau rašytų naudingas knygas“, − sakė pašnekovė.
Pagal Autorinių teisių ir gretutinių teisių įstatymą, kopijavimu užsiimančios įmonės turi mokėti valstybei tam tikrą pajamų dalį, kuri vėliau paskirstoma autoriams.
Politikos „Kiekvienam studentui − po knygą“ nėra
Universitetų bibliotekos daugiausia formuojamos atsižvelgiant į fakultetų poreikius ir laikantis praktikos, jog geriau turėti daugiau knygų pavadinimų nei egzempliorių. VU fakultetai knygas perka daugiausiai iš savo lėšų. Bibliotekos tinklalapyje knygą, kurios reikėtų bibliotekose, gali pasiūlyti kiekvienas dėstytojas ar studentas. „Politikos „Kiekvienam studentui − po knygą“ jau seniai nėra. Norima, kad fondas būtų turtingas ne kiekybiškai, bet kokybiškai“, − sakė Jolanta Losunovienė, VU Informacijos išteklių formavimo skyriaus vyriausioji bibliotekininkė. Ji pasakoja, kad daugiau trūkstamų knygų galima nupirkti, jeigu tuo suinteresuotas fakultetas ir ypač padalinio vadovai, kurie peržiūri, ar užsakymai nesikartoja, pakoreguoja, pasiūlo alternatyvų. „Svarbiausia, kad nors viena knyga būtų ten, kur studentas galėtų ją pasiekti“, − pridūrė ji.
Su šiais teiginiais sutinka ir VPU bibliotekos direktorė Emilija Banionytė. „Biblioteka yra universali, ji nėra vien tik studijų aprūpinimo centras. Universitete studentai gauna universalų išsilavinimą. Jei jiems užtenka konspektų, tai jie, galima sakyti, nestudijuoja. Studijavimas nėra vien mokymasis iš vadovėlių, tai įvairiausios literatūros skaitymas. Ir nuomonę susidaryti reikia ne iš vienos knygos, o bent kelių, galbūt taip pat perskaityti nuomonę, kuri oponuotų išdėstytai vadovėlyje“, − mano pašnekovė.
Pasak direktorės, pagrindinis veiksnys, kodėl bibliotekose nėra tiek knygų, kiek studentai norėtų − finansai. Pirkti daug tų pačių vadovėlių yra per brangu, jeigu siekiama knygų įvairovės. Tokiu atveju lėšų kitiems leidiniams paprasčiausiai neliktų. Tai yra visuotinė tendencija, taip elgiasi net turtingos šalys. „Mes niekada neaprūpinsime studentų vadovėliais šimtu procentų. Tai − vidurinės mokyklos tikslas, o čia yra aukštoji mokykla“, − sakė E.Banionytė.
