Vis dėlto kur kas labiau tarp lietuvių paplitęs užsiėmimas yra kalbos. Ne visi lietuviai mėgsta bendrauti, bet kalbėti – visi. Ir toli gražu ne linksmomis temomis. Kad kalbėti protingai reikia išmanyti tą dalyką, mokėti dėstyti mintis, toleruoti kito nuomonę ir suprasti, jog nuomonių gali būti įvairių, o tavoji – nebūtinai teisinga. Vis dėlto labai dažnai be jokios sąžinės graužaties kalbame tai, kas ant liežuvio galo, pamiršdami seną patarlę, jog ne visos mintys yra vertos žodžių.
Turbūt nesuklysiu sakydamas, kad mūsų mėgstamiausios temos yra dvi: tai liaudyje jau tradicine rubrika tapęs paskalų skleidimas, ir kita, kur kas skaudesnė tema – totalus visko kritikavimas, neigimas ir pesimizmas. Tai daugiausiai paplitę interneto forumuose. O kometuoti dabar galime visur: nuo naujienų portalų iki socialinių tinklalapių.
Kritika sveika, tačiau patirtis rodo, kad lietuviai, arba neskiria kritikos nuo įžeidinėjimo arba yra absoliutūs savanaudžiai, kuriems be jų pačių daugiau niekas nerūpi. Yra visiškai nesusimąstoma, kad nuolatos viešoje erdvėje skleidžiamos neigiamos idėjos blogai veikia interneto vartotojus. Kalti yra matomi visur, tik ne pačių komentarų skleidėjų ekranų pusėse. Atrodo, jog Lietuvoje gyvena vieni ekspertai ir aukšto lygio kritikai, tačiau kyla klausimas, o kodėl ta vadinamoji „betvarkė“ mūsų valstybėje vis dar tęsiasi? Atsakymas paprastas: dažniausiai kritikuoja tie, kurie patys nieko nėra nuveikę. Taip yra todėl, kad kiekvienas dirbantis ir kažko siekiantis žmogus suvokia realybę, kad keliaujant į savo tikslą klaidų išvengti yra neįmanoma. Klaidų išvengia tik tie, kurie niekur nejuda ir nieko nesiekia. O nieko nesiekti ir kaltinti kitus yra kur kas saugiau, nei kažką bandyti pasiekti pačiam ir rizikuoti nusivilti.
Pripažinkime, daugelis iš mūsų gyvename vadovaudamiesi posakiu: „Aš tenoriu ramiai gyventi“. Ramiai gyventi turi tie, kurie jame daug nuveikė. Retas iš mūsų jau gimė su unikaliu talentu. Visi mes turime trūkumų, turime kur tobulėti, taigi, be darbo, o tuo labiau be klaidų sukurti gerą gyvenimą yra neįmanoma.
Jau daugiau kaip dvejus metus interneto erdvėje skleidžiu savo mintis ne todėl, kad manausi esąs geresnis žurnalistas, politologas, psichologas ar oratorius už Jus. Priešingai, noriu tobulėti ir pamatyti, ar iš tiesų galiu dirbti panašų darbą. Aš nebijau sužinoti, kur yra mano silpnosios vietos, ir dedu daug pastangų keisdamasis. Gyvename tik vieną kartą, todėl neketinu sėdėti sudėjęs rankų, sakydamas, kad šiame pagyvensiu ramiai, o kitame jau nieko nebijosiu, dirbsiu ir daug pasieksiu.
Gyvenimas nėra lengvas, tačiau tam, kad vėliau susidūrę su problemomis nepalūžtume ir mokėtume jas spręsti, geriau nei vien bankrotais, skyrybom ar savižudybėm, mes privalome susikurti ir išmokti jas spęsti čia ir dabar. Nebijokime iššūkių, nes juos įveikę dar labiau pasitikime savimi – tai yra vadinama patirtimi. O galų gale kada gi dar galėsime tiek daug išmokti, jei ne jaunystėje. Mažiau kritikuokime ir daugiau dirbkime, siekime aukštumų. Verčiau nebandykime sumenkinti kitų, o tobulėkime patys. Nekritikuokime tų, kurių kailyje net nepabandėme pasijusti. Suteikime patarimų, bet ne peikime už klaidas. O forumuose ir komentaruose tai ypač svarbu, nes Jūsų mintys veikia kitų žmonių nuomonę ir galiausiai kuria visus valstybės įvaizdį. Jauskimės atsakingi prieš kitus net ir būdami anonimais interneto erdvėje.
