Tai lyg savaime suprantamas dalykas, tik jei paprašyčiau pasakyti jos apibrėžimą, sunkoka būtų jį suformuluoti, ar ne?
Tam, kad suvoktume, iš kur kyla krizės, kodėl mažinamos pensijos, o darbininkai netenka darbų, turime nors minimaliai suprasti, kaip šis mechanizmas veikia. Įsivaizduokime kad mūsų pasaulio ekonomika tėra mažas kaimelis (pavadinkime jį „Anglija“), kuriame gyvena penki nykštukai: pirmasis yra kaimelio kalvis – jis gamina metalinius įrankius. Antrasis nykštukas rūpinasi maistu – augina kiaules, daržoves, dirba lauko darbus. Trečiasis nykštukas yra gydytojas – rūpinasi sveikata, ketvirtasis – statybininkas, stato kaimelio namus. Na ir penktasis – medkirtis, kerta miškus, parūpina statybininkui medienos, vakare sukuria laužą ir prižiūri, kad visiems būtų šilta. Šiai mažai bendruomenei nereikia pinigų, nes kiekvienas iš jų dirba tai, ką geriausiai išmano ir savo gaminius bei rūpestį išdalija likusiems keturiems nykštukams. Taigi kiekvienas dirbdamas tik savo darbą turi visko: pastogę, šilumą, maisto, darbo įrankių ir gerą sveikatą. Jie dirba ne sau, bet vieni kitiems, todėl visko turi.
Visų valstybių ekonomikos veikia panašiu principu. Tačiau pakalbėkime apie kitą kaimelį (pavadinkime jį „Lietuva“). Šie du kaimeliai yra beveik tokie patys, tačiau palyginus „Angliją“ ir „Lietuvą“ čia nykštukas kalvis dar bus jaunas moksleivis arba studentas, neturintis patirties, statybininkas jau bus pensininkas, o medkirtys turės nedidelę nugaros traumą, bet kadangi bus davęs malkų kyšį medikui, šiam priklausys antra invalidumo grupė ir jis savo darbo nebeatliks. Pasakykite man, ar gali klestėti kaimelis, kuriame trečdalis yra per jauni arba per seni dirbti, trečdalis tik apsimetinėja, kad dirba, nesukurdami jokio materialaus daikto, o likęs trečdalis – teikia tik gydymo paslaugas ir pasirūpina, jog niekas iš mūsų nemirtų badu.
Kaip Jūs manote, ar Lietuvos nykštukai, matydami, kaip turtingai gyvena prieš tai minėtas kaimelis „Anglija“, iš tiesų turi teisę reikalauti tokio pat gero gyvenimo ir sau? Atsakymu gali būti požiūris, kad šiuolaikinis pasaulis suformulavo mums įsitikinimą, kad iš tiesų turime turėti daug ir gyventi gerai, ne todėl kad dirbame ar stengiamės, o todėl kad mes esame. Aš tikiu, kad mano pasakoje šių kaimelių nykštukai (kaip ir mes) jaučia ir mato du dalykus: nelygybę ir pavydą. Tačiau vienintelis dalykas, ką Lietuvos nykštukai nuveikė, kad situacija pasikeistų, tai burbėjo. Pensininkas ir toliau laukė, kol jam ant stalo bus patiektas negausus maistas, nors čia pat augo miškas, kuriame jis galėjo prisiskinti uogų ir jomis nors ir negausiai, tačiau pavaišinti visą kaimelį ir taip suteikti visiems džiaugsmo. Jaunasis kalvis ir toliau vaidino, kad mokosi kalvio amato, bet ir toliau didžiąją dalį laiko praleisdavo belakstydamas po pievas. Gydytojas ir toliau iš medkirčio ėmė malkų kyšius, kuriuos pastarasis apsimetėlis vokdavo iš pensininko malkinės. Na, o nykštukas maisto gamintojas, jausdamas, kad jis šiame kaimelyje, matyt, vienintelis dirba, nesistengė rūpintis savo augalais, todėl pagamindavo labai nedaug, o maisto būdavo mažai ir neskanaus. Ir galiausiai visi likdavo alkani, pikti, nekęsdami vienas kito ir savęs pačių.
