 |
| Pauliaus Naujalio nuotr. /Žemėlapis |
Arabatskaja Nerija automobiliui buvo tikras išbandymas. Traktoriu išvažinėtas kelias laužė visą mūsų mašinos pakabą. Vis dėlto kelias, atveriantis neaprėpiamus tolius, tarp dviejų jūrų įspūdingas. Kelionė per Neriją užtruko visą dieną ir kitos dienos rytą. Vėliau važiavome į Kerchio pussiasalio pietinę dalį apžiūrėti purvo ežerų ir didžiulius plotus nuklojusių pievų. Vakarėjant sustojome pačiame Kerchyje apsitvarkyti automobilį. Tęsdami kelionę važiavome į Kerchio pussiasalio šiaurinę dalį. Privažiavome Azovo jūrą ir nuostabias uolas. Išsirinkę gražesnę lagūną, pernakvojome. Kitą dieną grįžome atgal į Kerchį, o iš ten patraukėmė Feodosijos ir Sudako link.
Nakvynė buvo nelabai įspūdingame kempinge, bet jau prie šiltos Juodosios jūros. Kitą rytą anksti atsikėlę trise išėjome pasivaikščioti Sudako link. Uolomis ir per 35 laipsnių karštį ėjome maždaug 12 kilometrų. Ten jau laukė mūsų likę komandos nariai. Apžiūrėjome Sudako pilį. Visiškai aišku, kodėl ji iki šiol stovi nesugriauta – 70 metrų aukštyje didžiulė įtvirtinimų sistema su neperžengiama keturių metrų aukščio siena. Pasigrožėję Sudako apylinkėmis patraukėme toliau ieškoti savo kelionėje numatytų taškų. Kitas kelionės tikslas – Senasis Krymas. Ten suradome mūsų ieškotą vis dar veikiantį armėnų vyrų vienuolyną. Vienas malonus vienuolis mums jį aprodė. Ano jo, šis vienuolynas karo metais buvo vokiečių bazė, todėl buvo subombarduotas, bet paskui atstatytas ir iki šiol veikia. Tęsdami kelionę važiavome ieškoti uolos pavadinimu Shaitan Kapu (Velnio vartai – liet.), bet dėl laiko trūkumo taip jos ir neaptikome, tačiau radome labai gražų kalnų upelį, tekantį tarp medžių ir uolų. Kitas kelionės etapas vėl buvo skausmingas „Mitsubishi Pajero“.
Išvažiavome pervažiuoti Karabli Jailos, didelio 30 kilometrų skersmens plokščiakalnio, turinčio daug karstinių duobių, urvų, uolų ir kurio aukštis apie 1 kilometrą virš jūros lygio. Keliai buvo tragiški. Tai – uolos aštriomis briaunomis. Tai – miškas su 20-30 centimetrų gylio provėžomis ir balomis. Per dieną sugebėjome tik užvažiuoti ant plokščiakalnio. Draugiškų kaimiečių dėka išsiskalbėme šaltinyje drabužius. Anot žmonių, šis kaimas yra sunkiausiai pasiekiamas visoje Ukrainoje, o gal net ir Europoje. Kaime gyvenantis speleologas mums padarė ekskursiją po Karabl Jaila. Važiavome mūsų automobiliu. Apžiūrėjome du urvus ir buvome privažiavę prie plokščiakalnio, kurio ilgis 14 kilometrų ir visas yra stati nenuvažiuojama ir be įrangos nenulipama uola, krašto. Vakare grįžome pavargę. Miegojome po atviru dangumi. Kitą dieną patraukėme nuo plokščiakalnio žemyn vietinių pravažinėtais keliais. Lengvosios mašinos čia nevažiuoja.
Net ir ne visi džipai pravažiuoja. Lengvai UAZ džipukai nepakrauti jaučiasi čia kaip žuvys vandenyje. Dar matėme seną ZIL sunkvežimį. Jis buvo visiškai parengtas kelionei kalnuose: ir gervė priekyje, ir padangos su pompomis. Vėl praleidome visą dieną leisdamiesi nuo plokščiakalnio. Likus kilometrui iki miestelio, pasistatėme stovyklavietę. Toliau kelionę tęsėme jau geresniais keliais. Nuėjome iki aukščiausio krioklio Kryme Dziur Dziur. Toliau keliavome į kurortinį miestelį Alusta. Jis labai panašus į mūsų Palangą: visur muzika, jaunimas, šokiai, greitas maistas. Neįprasta po paskutinių dviejų savaičių. Automobiliui lūžus lingė. Dabar rašau šį pasakojimą iš mechaniko kompiuterio, kuris ryt per pažįstamus suras mums panašią lingę ir padės sutvarkyti. Žmonės Kryme labai svetingi, visi priima į savo namus. Šiąnakt greičiausiai miegosime garaže arba šalia jo, pievutėje. Įspūdžių labai daug. Tikiuosi automobilis daugiau neluš ir kitus kelionės tikslus vykdysim nenukrypdami nuo laiko grafiko ir plano.
