15min.lt pristato Artūro Mickaus ir Vaido Gečo pokalbį apie pirmuosius studijų metus Australijoje, galimybes bei gyvenimą Sidnėjuje.
– A.Mickus: Kodėl pasirinkai Australiją? Kuo Tave patraukė ši šalis?
– V.Gečas: Australija visą laiką man atrodė paslaptinga. Nors niekada neplanavau išvažiuoti iš Lietuvos, bet vienas žmogus man pasiūlė šią idėją, ir pagalvojau, kodėl gi ne? Manęs nedomino Anglija, Airija ar Ispanija. Su draugais pajuokaudavome, jeigu važiuoji, tai „one-way ticket“ [red. bilietas į vieną pusę], kad nebūtų to lengvo kelio grįžti.
– A.Mickus: Ką sakė Tavo artimieji? Ar jie bandė atkalbėti Tave nuo važiavimo? Juk Australijos nieks nepažįsta, nieks iš ten dar negrįžo... (juokiasi)
Pirmąjį darbą gavau visiškai netikėtai. Man paskambino penktadienio vakarą ir pasiūlė atvykti pasibandymui. Paklausus, „Kada atvykti?“, man buvo atsakyta – „Dabar.
– V.Gečas: Kai pasakiau savo tėčiui, tai jis vos manęs nepasiuntė „toli“. (juokiasi) Sakė, kad visai pablūdau ir kur aš išvis čia sumąsčiau nusitrenkti.
Galėjau sugalvoti ką nors arčiau: į Švediją, Norvegiją, Angliją. Bet Australija – labai toli.
Tačiau kai jam išdėsčiau savo planus: ko aš noriu, kodėl važiuoju, o ne šiaip sau, kad važiuoju, nes neturiu, ką veikti – pavyko jį perkalbėti.
– A.Mickus: Prisimink savo pirmąsias savaites Australijoje: ką jautei? Ar buvo kažkokių baimių? Kaip sekėsi įsilieti į australišką kultūrą?
– V.Gečas: Pirmą savaitę buvo labai baisu. Atvažiavę su draugais turėjome iš karto susirasti, kur gyventi. Mano anglų kalba buvo nulinio lygmens. Eiti vienam, kažką daryti – buvo užrištos rankos. O dar ir baimė kalbėti, kai kalbos nemoki... Taigi, pirma savaitė tikrai buvo tragiška.
Bet po pirmos savaitės įvyko perversmas, kai pamačiau, kad ne vienas toks esu. Ypač Sidnėjuje pilna žmonių iš viso pasaulio, daugybė žmonių iš Kinijos, kurie visi turi savus akcentus. Tad po pirmų dviejų savaičių pradėjau kalbėti ir aš. (juokiasi)
– A.Mickus: Kaip greitai susiradai savo pirmąjį darbą?
– V.Gečas: Pirmasis darbas, iš tikrųjų, buvo gan sunki misija, nes kaip ir minėjau, sunkiai kalbėjau angliškai. Su draugais darbų bandėme ieškoti paprasčiausiu būdu – eidami per barus. Bet kai kalbos įgūdžiai baigiasi frazėmis: „Labas“, „Aš Vaidas“ ir viskas... Tai pradžioje tiesiog išdalinome savo CV ir laukėme atsakymų.
Pirmąjį darbą gavau visiškai netikėtai. Man paskambino penktadienio vakarą ir pasiūlė atvykti pasibandymui. Paklausus, „Kada atvykti?“, man buvo atsakyta – „Dabar. Po kiek laiko gali atvykti?“, atsakiau – „Po 15 minučių“. Taigi, po tiek laiko atsidūriau savo naujajame darbe.
Iš tikrųjų, po tiek savaičių paieškos, vienu metu staiga pradėjo plūsti atgaliniai laiškai. Padirbęs savaitgalį bare, pirmadienį ėjau į kitą pokalbį. Kitos savaitės pabaigoje gavau atsakymą iš viešbučio. Taigi, tris savaites laukėme visiškoje tyloje, o po to užplūdo pasiūlymų banga.
– A.Mickus: Atvažiavai studijuoti anglų kalbos. Kas lėmė tokį Tavo pasirinkimą?
– V.Gečas: Šį pasirinkimą lėmė Artūro Mickaus rekomendacija. Kadangi aš anglų kalbos nemokėjau, su Artūrų pasikalbėję priėjome išvadą, kad šis variantas – atvykti studijuoti šią kalbą – yra pats optimaliausias.
– A.Mickus: Ar Tau patinka studijos? Kas yra Tavo grupiokai?
– V.Gečas: Studijos – puikios! Turime gerą dėstytoją iš Airijos. Aišku, pirmosios savaitės buvo labai sunkios. Drebėjau klasėje, nes nieko nesupratau, kas kalbama. Bet, laikui bėgant, viskas įsivažiavo.
Labai nuostabu, kad studijuoju kartu su brazilais, kintiečiais, japonais, filipiniečiais, indoneziečiais, pakistaniečiais... Visi kalba laužyta anglų kalba. Vienas kitą prajuokiname savo tarmėmis. Užsiėmimų metu natūraliai tenka susipažinti ir su jų kultūra, tradicijomis.
– A.Mickus: Kaip jautiesi Australijoje?
– V.Gečas: Man Australija labai patinka. Aišku, apie pačią Australiją plačiai kalbėti negaliu. Galbūt, daugiau apie Sidnėjų. Šis miestas mane labai sužavėjo. Jis – didelis (savo dydžiu) ir tuo pačiu labai mažas (dėl labai gero susisekimo). Čia gražu ir, svarbiausia, saugu.
Man, kaip klaipėdiečiui, klimatas čia labai artimas: vėjas, saulė, daug lietaus... Kartais jaučiuosi visai kaip namie. (juokiasi)
– A.Mickus: Koks Tavo laisvalaikis? Ką veiki po darbo ar po paskaitų koledže?
– V.Gečas: Kadangi aš mėgstu aktyvų laisvalaikį, visuomet randu pramogų. Be to, būnant čia, labai lengva planuotis laisvą laiką. Valanda kelio – ir esi kurorte. Kadangi aš esu vandens maniakas, su draugu dažnai pasiėmę banglentes šokame į mašiną ir po poros valandų jau esame paplūdimy. Paplūdimyje – tik 50 žmonių, reiškia, visas paplūdimys – mūsų! Šalia pat galima pasistatyti barbekiu, palapinę. Tai – fantastika!
– A.Mickus: Ką Tu galvoji apie australus? Kokie jie žmonės?
– V.Gečas: Su pačiais australais ne tiek ir daug teko bendrauti. Bet man jie pasirodė įdomūs, visiškai atsipalaidavę, nesukantys per daug dėl nieko galvos. Su vienu australu teko gyventi, jis buvo iš kažkokio mažo Australijos kaimo, turėjo labai specifinį akcentą, tai sudėtinga buvo su juo susikalbėti. (juokiasi)
– A.Mickus: Ar užtenka pinigų pragyvenimui? Užsimokėti už studijas, keliauti?
Labai nuostabu, kad studijuoju kartu su brazilais, kintiečiais, japonais, filipiniečiais, indoneziečiais, pakistaniečiais... Visi kalba laužyta anglų kalba. Vienas kitą prajuokiname savo tarmėmis.
– V.Gečas: Tikrai visko užtenka. Tik reikia turėti noro. Sidnėjus – galimybių miestas. Net ir neturėdamas pastovaus darbo, gali susigalvoti visokių idėjų, išsiversti.
Be to, kartais pažiūrėjęs į kai kuriuos darbo skelbimus, susimąstai, kas čia galėtų už tokį darbą iš viso mokėti pinigus.
Dirbant užtenka pinigų ir mokslams, ir pramogoms. Užsinori naujo telefono – trijų dienų uždarbio užtenka jam nusipirkti. Lietuvoje, galbūt, reikėtų mėnesio algos.
Tie patys lėktuvų bilietai čia pigesni, nei perkant Lietuvoje. Savaitėlę padirbėjus užtenka nukeliauti į Fidžį, ten pagyventi ir pakeliauti.
– A.Mickus: Koks Tavo tolimesnis planas?
– V.Gečas: Šitie pirmieji metai buvo mano apžvalgos metai. Kadangi man labai patiko šitas miestas, ši šalis, supratau, kad noriu ją pažinti labiau, bet to padaryti neįmanoma per tiek mažai laiko. Faktas, kad bandysiu likti čia ilgiau. Bandysiu įgyvendinti savo naujus 5 metų tikslus! Noriu tobulėti savo darbe, bandyti kažką pasiekti čia, įsitvirtinti. Kol kas – sekasi.
– A.Mickus: Ką rekomenduotum norintiems atvažiuoti į Australiją?
– V.Gečas: Iš patirties galiu pasakyti, kad važiuojant čia, visų pirma, reikia nebijoti. Dauguma mano pažįstamų ir draugų bijo vykti dėl kalbos, nors, mano nuomone, jie kalba puikiai. Aš jiems visuomet atsakau: pats juk pradėjau nuo nulio!
Žinoma, iš pat pradžių nereikia tikėtis, kad atvykęs tapsi buhalteriu ar direktoriumi. Pravartu turėti kažkokį amatą – taip iš pat pradžių lengviau bus susirasti darbą. Tačiau, ilgainiui, manau, galima rasti darbą, artimiausią širdžiai. Tereikia pastangų.
15min.lt skaitytojams primename, kad iki 2014.06.20 vyksta registracija konkursui „Laimėk studijas Australijoje“, kuriame galima laimėti 2-jų metų nemokamas studijas Australijoje.
Dalyvio anketą galite užpildyti čia.
Konkurso organizatoriai pristato pačią pirmąją konkurse užsiregistravusią dalyvę – Gabriela Forgeron – kuri pateikė tiek savo pačios sukurtą video, tiek internetinių dienoraščių įrašus.
Gabriela Forgeron prisistatymą rasite čia.
