Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Utenos „Juventus“ krepšinio klubo jaunių vyr. treneris Simas Kručkauskas: ,,Svarbiausia yra gynyba, o užpulsim – kaip nors“

Utenos „Juventus“ krepšinio klubo jaunių vyr. treneris Simas Kručkauskas
„Juventus“ tinklalapio nuotr. / Utenos „Juventus“ krepšinio klubo jaunių vyr. treneris Simas Kručkauskas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Utenos „Juventus“ krepšinio klubo jaunių komandai laurus skinti padeda žavus ir energingas 26 m. treneris Simas Kručkauskas. Treneris savo energija tiesiog įkvepia prisijungti prie komandos, taigi nenuostabu, kad tiek daug vaikinų užsidega troškimu sužibėti aikštelėje. Atsakingas pareigas Simui patikėjo jo tėtis, kuris vaikinui yra didžiausias autoritetas. Kai paprašėme trenerio leisti jį nufotografuoti, šmaikštuolis šelmiškai tarstelėjo: „Aš nepasidažęs“.

– Simai, papasakokite, koks buvo Jūsų kelias į didįjį sportą? Kada pradėjote sportuoti?

– Kelias į didįjį sportą... Nebuvo tokio kelio, nes aš netapau profesionaliu krepšininku, aš – tiesiog treneris. Pradėjau užsiimti krepšiniu nuo pirmos klasės.

Tuo metu mane treniravo mano tėvas. Sportavau, sportavau, na, ir sugalvojau paskui, kad reikia treneriu tapti.

– Ar pats esate uteniškis? Kaip klostėsi tolimesnė Jūsų karjera: kur studijavote, kaip tapote „Juventus“ jaunių treneriu?

– Ne, nesu uteniškis. Gimiau Biržuose, tačiau beveik visą savo gyvenimą gyvenau Alytuje, o dabar, paskutinius porą metų, čia, Utenoje.

Studijavau Lietuvos kūno kultūros akademijoje, įgijau krepšinio trenerio specialybę. Dirbau Kauno „Atlete“ trenerio asistentu, vėliau – Alytuje su Nacionalinės lygos krepšinio komanda, po to pasiūlė atvažiuoti į Uteną ir padirbėti su „Juventus“ jaunimu, tai ir atvažiavau čia prieš pusantrų metų. Tiek laiko juos ir treniruoju.

– Ar daug norinčių patekti į jūsų komandą? Ar Utena neapriboja trenerio ir komandos narių?

– Sunku pasakyti, ar daug norinčių patekti į tą komandą, bet norinčių sportuoti vaikų yra daug, tikrai negalime skųstis.

Pas mane nuolat eina, prašo, kad priimčiau sportuoti. Vyksta kaita: vieni išeina, kiti – ateina. Yra tam tikras ribojimas, bet čia ne Utenos, ne mūsų Sporto centro valdžios nuopelnas, o Sporto departamento patvirtinta tvarka, kad komandoje negali būti daugiau kaip dvidešimt žmonių.

– Jūs treniruojate jaunuosius „Juventus“ komandos krepšininkus. Ar yra tokių, kurie po kelerių metų galėtų žaisti „Juventus“ pagrindinėje komandoje?

– Sunku pasakyti. Aš dabar dirbu su gana jaunais krepšininkais, jie dar per maži, kad taip galėčiau sakyti. Aš labai tikiuosi, kad tikrai taip bus.

Yra perspektyvių jaunuolių, taigi sėkmė priklausys nuo jų pačių ir nuo manęs – kaip aš padėsiu jiems atsiskleisti.

– Koks turi būti žmogus, kad galėtų tapti jūsų komandos nariu?

– Sunkus klausimas. Nėra tokio apibrėžimo, koks jis turi būti. Jeigu taip idealistiškai žiūrėtume, taip, kaip aš norėčiau kad būtų, tai turėtų būti labai protingas.

Galima sakyt, kad turiu – svarbiausia yra gynyba, o užpulsim – kaip nors.

Pageidautina, kad būtų ir aukštas. Nebūtinai man reikia surinkti bokštus po 2 m 10 cm, bet kad nebūtų visai mažiukas, kad kūnas būtų proporcingas, kad žmogus būtų nusiteikęs sportiškai.

Kitas labais svarbus dalykas – reikia, kad jaunuolis mylėtų krepšinį ir labai norėtų sportuoti su užsidegimu, būtų pasiryžęs „juodai“ dirbti.

– Ar dažnai tenka stebėti atvejų, kai žmogus tiesiog nebeištveria fizinio krūvio ir traukiasi iš šio sporto dėl sveikatos problemų?

– Kol kas tokio atvejo man neteko pamatyti ir, tikiuosi, neteks. Stengiamės krūvį parinkti tokį, kad jis nekenktų sveikatai. Mano komandos nariai dar jauni, taigi negalima duoti kai kurių pratimų vien dėl to, kad stuburas neiškryptų, kojų nesusižalotų.

– Kur artimiausiu metu žadate dalyvauti?

– Jau oficialus sezonas pasibaigė, tai oficialių rungtynių dabar iki rudens, spalio mėnesio, nebus jokių. Planuojame su vaikais vasaros vidury vykti į draugišką turnyrą Ispanijoje.

– Koks esate sporto salėje? Ar esate griežtas treneris?

– Sakyčiau, kad per geras. Kartais norėtųsi būti griežtesniam truputėlį, bet kažkaip ne mano būdas plyšaut, rodyt dideles emocijas, aišku, kada reikia, tenka ir balsą pakelti, bet aš stengiuosi tvardytis, siekiu, kad manęs klausytųsi, kai aš kalbu ramiu tonu.

– Kas dar, be sporto, Jums gyvenime teikia malonumo? Ar randate laiko poilsiui?

– Sunku pasakyti, daug kas. Jeigu be sporto, tai nežinau, nes labai mėgstu sportuoti, aišku, ne tik žaisti krepšinį, bet ir futbolą, golfą, tinklinį. Nustebsite gal, bet kartais mėgstu pažaist ir kokį kompiuterinį žaidimą, kartu su draugais išvažiuot dažasvydį pažaist dar patinka. Mėgstu ir ramesnį poilsį, kur nors prie ežero.

– Kaip vertinate situaciją Lietuvos krepšinio pasaulyje: turime omenyje komandų rėmimą, galimybes profesionaliai treniruotis?

– Sunku įvertint objektyviai, jei žiūrėtume Lietuvos mastu. Visko yra: yra komandų, kuriose ir su finansavimu, ir su kitais dalykais nėra problemų – sudaromos pačios geriausios profesionalios sąlygos sportuoti – tiesiog ateini į treniruotę ir tau viskas paruošta – tik dirbk. Yra ir tokių, kurios to sau negali leisti.

Aišku, finansavimas krizės metu visose komandose sumažėjęs, bet svarbiausia, kad atsirastų tų žmonių, kurie rems, kurie galės sudaryti tas sąlygas, kokių reikia.

– Koks krepšininkas ir kodėl Jums yra autoritetas?

– Vaikystėje man, vos ne kaip ir visiems, krepšininkas Michaelas Jordanas buvo tas žmogus, į kurį norėjosi lygiuotis. Po to kažkaip savaime praėjo tas autoritetų ieškojimas. O trenerio autoritetas man yra mano tėtis. Jis man šioje srityje – numeris 1.

– Ar yra prietarų, kuriais vadovaujatės prieš rungtynes?

– Nelabai, kažkaip nesu prietaringas, taigi netikiu tokiais dalykais, aišku, sėkme kažkiek tikiu, juk ji kartais yra, kartais jos nėra.

Vis dėlto būna, kad rungtynių dieną barzdos nesiskutu, plaukų nesikerpu.

– Gal turite savo, kaip trenerio, credo?

– Galima sakyt, kad turiu – svarbiausia yra gynyba, o užpulsim – kaip nors.

– Kokie Jūsų santykiai su komandos nariais?

– Sakyčiau, normalūs, darbiniai, kaip trenerio ir žaidėjų. Aš per daug stengiuosi neįsileist į asmeniškumus, aišku, jeigu į mane kreipiasi kokiu nors klausimu, nesvarbu kokiu, aš stengiuosi padėti kiek įmanoma daugiau, bet tikrai nesame draugai, kaip būna, bet nesame ir svetimi žmonės. Nėra taip, kad jie į mane bijotų pažiūrėti.

– Ko norėtumėte palinkėti sau ir savo komandai šiais metais?

– Laimėti viską , ką įmanoma.

15min.lt nuotr./Jaunimo gidas
15min.lt nuotr./„Jaunimo gidas“

 

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min