Laukia dideli iššūkiai
Žiedinės ekonomikos principai yra taikomi visam produktų gyvavimo ciklui: nuo gamybos ir naudojimo iki atliekų tvarkymo bei antrinių žaliavų rinkos. Siekiama sumažinti atliekų kiekį ir kur kas labiau įsukti antrinio panaudojimo bei perdirbimo procesus. „Žiedinė ekonomika – tai naujas gyvenimo būdo ir vartojimo modelis, kuriuo vadovautis turėtų visi visuomenės ir ekonomikos dalyviai“, – atkreipė dėmesį „Žaliojo taško“ vadovas Kęstutis Pocius.
Lietuvoje, pasak jo, apie žiedinę ekonomiką pradėta diskutuoti panašiu metu, kaip ir Europoje, kai 2015 metų pabaigoje Europos Komisija išleido pirmąjį dokumentų rinkinį, nurodantį pagrindinius modelio veikimo principus bei įgyvendinimo priemones. Panašu, kad Lietuvos laukia didžiuliai iššūkiai, mat pasitempti tikrai yra kur. „Iki 2030 metų turėsime užtikrinti, kad būtų perdirbama 65 proc. komunalinių atliekų, pakuočių atliekų perdirbimo užduotis kils nuo esamų 55 proc. iki 75 proc., o sąvartynuose šalinamų atliekų privalėsime sumažinti iki 10 proc. t.y. apie 50 proc. nuo dabar šalinamo kiekio“, – planus, kuriuos turėtume įgyvendinti per artimiausią dešimtmetį, pristatė pašnekovas.
Žiedinė ekonomika – tai naujas gyvenimo būdo ir vartojimo modelis, kuriuo vadovautis turėtų visi visuomenės ir ekonomikos dalyviai.
Pašnekovas neprognozavo, kokių veiksmų valstybė imsis, tačiau tikino žinantis vieną – iš esmės, svarbiausias žingsnis yra didinti bendradarbiavimą tarp skirtingų sektorių. Politikai, verslininkai, atliekų tvarkytojai, perdirbėjai, visuomenė – visos šalys turi būti linkusios dirbti tam pačiam tikslui ir vieni kitiems padėti. Tik tokiu būdu galėsime tikėtis realių rezultatų.
Skatina tik finansiniai aspektai
Užkurti žiedinės ekonomikos variklį Lietuvoje kol kas sudėtinga, o tai nulemia priežastis, kad nei visuomenė, nei verslas nei pati valstybė dar nėra tam iki galo pasirengusi. Vienas iš svarbiausių žiedinės ekonomikos segmentų – vartotojas, kuris Lietuvoje apie aplinkosaugą galvoja ne itin dažnai.
„Mums kaip visuomenei dar sunku mąstyti apie aplinkosaugines problemas ir jas prioritetizuoti, nes iki šiol turime daugybę neišspręstu socialinių problemų. Pastebėsime, kad tos šalys, kurios puikiai tvarkosi su atliekomis, apskritai yra lyderės Europos Sąjungoje ar net visame pasaulyje. Tad mažai tikėtina, kad vieną dieną visi civilizuotai susitarsime, jog aplinkosauga mums nuo šiandien yra svarbi, kai dar kalbame apie smurtą šeimoje ir skurdą“, – įžvelgti priežastis bandė K.Pocius.
„Lietuvos inovacijų centro“ projektų vadovas dr. A. Jakubavičius atkreipė dėmesį, kad kol kas Lietuvos gyventojus labiausiai motyvuoja finansiniai aspektai. „Kol bus pigiau išmesti ir nusipirkti naują, tol taip vartotojai daryti. Geriausiai tai atskleidžia vienkartinių pakuočių užstato sistema. Kai ji pradėjo veikti, žiūrėkime, pamiškėse, pakampėse butelių neliko ir tos atliekos jau yra tvarkomos“, – komentavo specialistas.
Tai, kad situacija vienoje sferoje pagerėjo – sveikintina, tačiau, anot K. Pociaus, pasirodžiusios iniciatyvos plėsti užstato sistemą, įtraukiant visas stiklines gėrimų pakuotes, kelia realią grėsmę žiedinės ekonomikos įgyvendinimui Lietuvoje. „Be to, taip būtų griaunama daugiau kaip dešimtmetį kurta tvari sistema, kurioje kreipiamas dėmesys į gyventojų ekologinės savimonės augimą, būtų atimami patogūs būdai rūšiuoti iš tų gyventojų, kurie tai daro šiandien ir daro sėkmingai. Bandant taisyti tai, kas nėra sulūžę, nepastebime tikrųjų problemų bei tiek finansiškai, tiek morališkai kenkiame mūsų visuomenei“, – savo nuomonę dėstė pašnekovas.
Žmogus tikrai neturi sukti galvos, kur jam padėti vieną ar kitą panaudotą prekę. Žmogus turi žinoti, kur jam ją padėti.
K. Pocius vylėsi, kad savimonės pokyčiai ateis su naująja, augančia karta, į kurią daug investuojame – tikimės, kad dabartiniai vaikai užaugs su nauju mąstymu, jiems rūšiavimas bus natūralus ir savaime suprantamas įprotis.
Verslas neatranda nišos
Verslo ir žiedinės ekonomikos santykį vertinti galima dvejopai. Jei kalbėtume apie atliekas, kurios lieka nuo gamybos, nemaža dalis verslų – priklausomai nuo srities – žingsniuoja beatliekinės gamybos link. Tačiau, pasak A. Jakubavičiaus, kiek vangiau mąstoma kaip vartotojo atliekas pavesti ištekliais, pridėtine verte.
Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad nukreipti visas strėles vien į vartotoją – neteisinga. Užsienyje jau yra ne vienas pavyzdys, kai verslas randa sprendimą, kaip panaudoti, perdirbti atliekas ir iš to gauti naudą. Tada pritraukia ir patį žmogų. „Turi būti kažkoks paskatinimas“, – kalbėjo pašnekovas. Pasak jo, žmogus tikrai neturi sukti galvos, kur jam padėti vieną ar kitą panaudotą prekę. „Žmogus turi žinoti, kur jam ją padėti. O tuo turėtų rūpintis verslas, jis turėtų matyti galimybę toje srityje generuoti pridėtinę vertę“, – dėstė specialistas.
Paklaustas, kas galėtų paskatinti verslą sukrusti, ieškoti idėjų, A. Jakubavičius svarstė, kad tai galėtų būti pati valstybė. Kol verslas gali uždirbti iš kitų sričių, tol negalvos, svarstė pašnekovas. „Ši sritis specifinė – reikia žinių, patirties. Galbūt trūksta laiko ir supratimo, kad ši sritis gali būti naši. Tačiau turi prisidėti ir valstybė“, – neabejojo pašnekovas.
„Reikalingi tam tikrai „saldainiukai“, kurie paskatintų verslą investuoti ir savo lėšas į šią sritį. Na, pavyzdžiui, jei kalbėtume apie ekoinovacijas. Sakykime, valstybė prisideda prie inovatyvių produktų, kurie sėkmingai sukuriami ir vystomi. Aišku, jie tampa geru pavyzdžiu kitiems verslininkams. Jei iki šiol galvojo – gal neapsimoka, gal nepavyks, pamatę jau išmintą taką ims investuoti ir savo lėšas“, – siūlė A. Jakubavičius, prabrėždamas, kad kai kuriose šalyse būtent tokiu keliu ir yra judama.
„Reikalingi tam tikrai „saldainiukai“, kurie paskatintų verslą investuoti ir savo lėšas į šią sritį.
Vienas iš nepopuliarių, bet gerai veikiančių – būtų šiuo klausimu, anot pašnekovo, tinkama mokestinė sistema. „Yra dviejų tipų verslai. Tie, kurie investuoja į aplinkosaugą, ir tiek, kurie moka baudas, nes paskaičiavus tai pigiau nei technologijos“, – atviravo specialistas. Todėl, siūlė jis, reikėtų mokesčius reguliuoti taip, kad teršti ir išmesti iš viso neapsimokėtų. O antra – padėti verslui, kuriančiam ekoinavacijas, sumažinti investicinę rizika – prisidėti, sakykime, 20 ar 30 proc.
Kokie žingsniai numatomi?
Aplinkos ministerijos Atliekų departamento vadovas Dalius Krinickas svarbiausiais žingsniais artimiausiu metu įvardijo pirminio rūšiavimo tinklo vystymą ir mokestinės sistemos reguliavimą.
„Viena iš pagrindinių numatomų krypčių – nustatyti antrinių žaliavų kriterijus ir jų panaudojimo tvarką. Taip pat, planuojama numatyti komposto gamybos ir sertifikavimo reikalavimus. Ketiname peržiūrėti ir mokesčius. Pirmiausia – už aplinkos teršimą, taip pat padidinti sąvartyno ir įvesti deginimo mokestį.
Sistema turėtų veikti taip, kad šalinimas sąvartyne būtų brangiausias sprendimas, o perdirbimas taptų pigiausiu. Taip pat planuojame diferencijuoti mokesčius pagal gaminių ir pakuočių perdirbamumą. Tai reiškia, kad gaminio, kuris teikiamas į rinką ir yra neperdirbamas, sutvarkymas gamintojui kainuotų daugiau nei tokio, kuris yra visiškai perdirbamas“, – artimiausius planus vardino Atliekų departamento vadovas.
Perdirbimo gamyklų turime – plastiko, popieriaus, stiklo – Lietuvoje turime, kita situacija, pasak pašnekovo, su deginimo gamyklomis. „Tokią turime kol kas tik vieną. Anksčiau buvo planuojama, kad bus pastatytos dar bent dvi deginimo jėgainės – Vilniuje ir Kaune. Kol kas su šitais projektais judame lėtai“, – komentavo D.Krinickas.
Vienas iš svarbiausių numatomų žingsnių, susijusių su atliekų prevencija – pakartotinio panaudojimo centrai.
Tačiau, pasak jo, vienas iš svarbiausių numatomų žingsnių, susijusių su atliekų prevencija – pakartotinio panaudojimo centrai. „Kol kas jų galima sakyti Lietuvoje nėra visai. Tai reiškia, kad turime panaudotų dviračių, elektronikos, baldų ir įvairiausių kitų dalykų, kuriais tiesiog atsikratome.
Sakykime, žmogus turi lovą, kurios koja yra sulūžusi, jis ją išmeta ir perka naują. Tačiau tą koją sutaisius ar pakeitus visas keturias, galima būtų tą lovą atiduoti į pakartotinio naudojimo centrą ir ji rastų naują savininką“, – aiškino pašnekovas. Ši kryptis, pasak jo, yra labai svarbi ir ja juda ne viena Europos valstybė, tarp kurių – ir estai. D. Krinickas tikino, kad tai galėtų būti dar viena neatrasta niša verslui.
„Žaliojo taško“ vadovas kalbėdamas apie žiedinės ekonomikos vystymo pirmuosius žingsnius tikino, kad jokie pokyčiai neįmanomi be skaidraus bendradarbiavimo tarp visų sektorių. „Visi turime gerų idėjų, kaip galėtume tobulinti Lietuvoje veikiančią sistemą, tačiau ne visada girdime kitų dalyvių pastebėjimus, dėl to priimami sprendimai kartais yra pertekliniai bei nenaudingi nei visuomenei, nei aplinkai.
Jei bendradarbiausime ir girdėsime vieni kitų nuomones kasdien dirbdami ranka rankon, rasime būdų ir kaip skaidrinti atliekų tvarkymo procesus, ir kaip mažinti atliekų šalinimą sąvartyne, ir kur naudingiausia investuoti, kad didintume atliekų tvarkymo efektyvumą“, – aiškino K. Pocius. Pasak jo, svarbu yra kurti, ne griauti, arba kurti negriaunant. Tobulinant tiek atliekų tvarkymo sektorių, tiek pakuočių atliekų tvarkymo sektorių, svarbiausia nepamiršti pamatinių aplinkosaugos vertybių bei veikti visuomenės naudai.
