Vilties nepraradusios kalytės Zylutės laiškas

Bet aš ne apie tai. Susipažinkime – aš esu kalytė Zylė. Nesu panaši į tą paukštuką, kurį lesinat, kai žiemą šaltukas spaudžia, bet tokį vardą jau gavau, tad ir esu dėl to labai patenkinta. Iš tiesų esu niekuo neišsiskiriantis iš kitų gyvūnėlis – mano kailiukas šviesiai rudas, šen bei ten „pritapyta“ baltų lopinėlių. Visuomet didžiuojuosi savo gražia riesta uodegyte.

O dabar – trumpa mano istorija (tikiuosi, jums klausyti manęs nepasidarys nuobodu). Beveik metus aš neturiu savos pastogės – dabar glaudžiuosi pas tuos, kurie turi labai didelę ir mylinčią širdį.
Mane rado rudenį... brrr, kai tai prisimenu, šaltį, drėgmę ir liūdesį aš vėl pajuntu iš naujo. Pasakysiu nieko neslėpdama: mane iš namų išmetė. Paliko ten, kur kažkas turėjo rasti. O juk galėjo būti ir taip, kad niekam būčiau nerūpėjusi! Man baisu net apie tai pagalvoti...

Juk tuomet buvau sužeista... Nereikalinga. Kam dabar rūpi likimo nuskriaustieji? Niekam, atsakėte teisingai. Jų, žinoma, niekas niekada nepastebi (arba nenori pastebėti). Aš iškentėjau šaltį, drėgmę, baimę, vienatvę, kol kažkam suskaudo širdį ir tie geradariai nepaliko manęs skausmingai ir, galiu drąsiai teigti, bereikalingai mirčiai. Tik tą akimirką, kai atsidūriau ant mirties slenksčio ir pažiūrėjau tai amžinybei į akis, aš suvokiau, kaip stipriai gyventi noriu. Aš supratau, kaip stipriai noriu gyventi kaip ir visi kiti – laiminga, mylima, soti.

Tada ir pradėjau kovoti. Kovoti už teisę į maistą, laisvę, meilę ir pastogę. Žinote, aukštai iškėlusi galvą galiu jums be skausmo ir priekaištų sakyti, kad aš pasipriešinau likimui – išgyvenau. Dabar esu sveika (mano kojytė sugijo pati dėl didelio mano tikėjimo savimi), taip pat kol kas turiu kuo maitintis ir kur praleisti žvarbią naktį.

Bet....

Bet kova dar tikrai nėra baigta. Iš visos širdies trokštu turėti nuosavus namus. Svarbiausia, kad ten rasčiau meilę, džiaugsmą, šilumą ir niekada daugiau nesijausčiau nereikalinga ar alkana. Žinau, kad visos mano svajonės išsipildys su kaupu – juk ne veltui tiek ištvėriau, ar ne? Jei tai buvo beprasmė kova, norėčiau, kad man tai pasakytumėte... Bet aš netikiu, kad pasauly nebeliko delnų, kurie dalytų tyrą it krištolas vandenį tiems, kurie ištroško keliaudami... Nejau nėra tų, kurie pasidalytų paskutiniu kąsniu su tuo, kuris dykuma keliavo tam, kad atsisveikintų su savo gyvenimo meile?..

Aš tikiu ir visuomet tikėsiu, kad mano pasirinkimas gyventi nebuvo beprasmis. Aš ir toliau lauksiu ir tikėsiu, kad mes susitiksime. Tam reikia labai nedaug – aš jau daug padariau, kad tai įvyktų.
Laukiu jūsų sprendimo. Nelikite abejingi mano skausmui ir kančioms.

Su vilties ir gerumo žiburiukais akyse ir meile širdyje – Zylutė

Jeigu norite tapti Zylutės šeimininku, susisiekite su Gyvūnų gerovės tarnybos „Pifas“ savanoriais telefonu 8 681 40309 arba el. paštu gyvunai@pifas.org.

www.pifas.org, Klaipėda