Lietuviškų šunų galimybės: be stogo, be maisto, po sniego kauburiu, svilinant speigui, bet vis dar gyvi... (nuotraukos, video)

Apie vieną tokį atvejį penktadienį neapsikentę Lietuvos gyvūnų globos draugijai pranešė Vilniaus rajono gyventojai. Pasak jų, Šatrininkų kaimo pakraštyje esančioje statybvietėje visą žiemą šąla šeimininkų beveik nelankomas šuo.

Kaip teigta, gyvūnas pririštas prie medžio, neturi jokios pastogės, o per didžiuosius sausio šalčius, kai termometro stulpelis buvo priartėjęs prie trisdešimties laipsnių atžymos, šeimininkai pas jį iš Vilniaus nebuvo atvažiavę visą savaitę. Vietos gyventojai taip pat pasakojo ne kartą matę, kaip po atviru dangumi miegantis šuo buvęs taip apsnigtas, kad jo net nesimatė – galima buvo regėti tik didelį sniego kauburį.

Vadinamoji būda kiaura ir pripustyta sniego.

Galiausiai aplinkinių sodybų gyventojai pagailėjo gyvūno ir pradėjo jam nešti maisto. Šatrininkų seniūnas Veslavas Starikovičius patvirtino, kad jis žino apie beveik be globos paliktą šunį. Anot seniūno, jis net liepęs savo darbuotojams taip pat nunešti šuneliui ėdalo ir kokį nors paklotą. Tačiau seniūnijos vadovas nustebo išgirdęs, kad jo pareiga yra pranešti apie neleistino elgesio su gyvūnu atvejį policijos pareigūnams.

Kam priklauso žemės sklypas, kuriame stovi pradėtas statyti namas ir kurio sargybai pririštas keturkojis, seniūnas sakė nežinąs. Vietos gyventojai šeimininkų taip pat tvirtina nepažįstantys. Pasak jų – tai kažkokie lietuviškai kalbantys miestiečiai iš Vilniaus.

Naujienų portalo 15min.lt žurnalistai nusprendė savo akimis pasižiūrėti, kokiomis sąlygomis gyvena statybvietę saugantis šuo. Šatrininkai iš Vilniaus, nepaisant gana slidaus kelio, nuo Pavilnio važiuojant Šumsko link, pasiekiami per keliolika minučių.

Kai sustojome prie statybvietės, šuo net neišsidavė gyvenantis joje. Tik kai įžengėme į jos teritoriją,  pakilo nuo šaltos žemės ir kelis kartus amtelėjo. Kai priėjome arčiau, keturkojis nuleido uodegą ir nedrąsiai nužvelgė atėjūnus. Vėliau, vis dar kartkartėmis amtelėdamas, nuėjo slėptis už būdos ir kurį laiką, baikščiai žvalgydamasis, nenorėjo iš už jos išlįsti.

Būdos „interjeras“

Būdą šuo vis dėlto turi, tačiau toji būda, sukalta iš lentgalių ir presuotų pjuvenų plokščių, visa kiaura. Šviečia tarpai tarp lentų, šiferio lakštu dengtame stoge žiojėja plati skylė per visą ilgį. Viduje pripustytas kalnas sniego. Kadangi sniego sluoksnis ant būdos grindų nesutryptas, aišku, kad šuo tokia skylėta būda net nesinaudoja, o greičiausiai miega po greta pastatytu statybiniu vagonėliu. Mūsų apsilankymo metu šuo į būdą įlindo tik slėpdamasis nuo nekviestų svečių.

Šuns grandinė pririšta prie metalinio lyno, kurio galai pritvirtinti prie dviejų medžių. Niekur aplink nebuvo matyti nei maisto pėdsakų, nei kokio nors dubenėlio. Troškulį šuo, matyt, malšina ėsdamas sniegą.

Jau po poros minučių keturkojis statybvietės sargas, pamatęs, kad neturime jokių piktų kėslų ir net atnešėme jam ėdalo, tapo geriausiu draugu: šokinėjo ant dviejų kojų, taikėsi palaižyti rankas, leidosi glostomas. Viskas, ką jam dar galėjome gero šį kartą padaryti – tai rastais lentgaliais pridengti skylę būdos stoge ir išvalyti sniegą iš jos.

Šunelis veikiau miega lauke, o ne kiauroje būdoje.

Net ir be veterinarinės apžiūros aišku, kad gyvūnas yra peršalęs – jo lojimas po kelių amtelėjimų ima slopti ir tampa panašus į kosčiojimą.

LGGD atstovai apie badmiriauti iš šalti paliktą šunį penktadienį informavo ne tik vietos seniūniją, bet ir Vilniaus apskrities valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą. Jos pareigūnai pažadėjo pirmadienį apsilankyti Šatrininkuose ir įvertinti gyvūno laikymo sąlygas. Nustačius, kad jos nepakenčiamos arba kelia pavojų gyvūno gyvybei, su teismo sprendimu šuo gali būti atimtas iš juo nesirūpinančių šeimininkų. Seniūnija apie dar penktadienį apie kankinamą gyvūną turėjo informuoti vietos policijos pareigūnus.

LGGD prašo žmonių, jeigu kas galėtų, atvežti glėbį šieno arba šiaudų ir palikti prie gyvybės vagonėlių L.Giros g. 131, Vilniuje. Šeštadienį šis šienas būtų nuvežtas šuneliui įkloti į būdą.