Šeimininko palikta kalytė sunaikinta iš „gailesčio“

Vyksta trumpas pokalbis su įstaigos personalu, kurio metu pilietis sužino, kad priimami tik iš anksto vietą rezervavę ir tik skiepyti gyvūnai. Vyriškio veide nuostaba: „kaip čia dabar, visada priimdavo visus ir iš karto“.

Matyt nemenką patirtį tokio gyvūnų atsikratymo, nubloškiant juos valdiškų įstaigų žinion, turintis vyras trumpam susimąsto ir jau ko gero negirdi jam skirtų patarimų ieškoti kitų alternatyvų: dovanoti šunelį iš namų per skelbimus, kreiptis į kitas globos įstaigas. Galva plyšta nuo minties, kaip viską greičiau užbaigti ir dingti. Minutėlę pastovėjęs, kalbos dovanos, atrodo, netekęs vyras su vis labiau iš baimės drebančia augintine pasuka vartų link.

„Gailestis“ nugalėjo. 23 dienos popietė „Grindos“ patalpose jau buvo rami, niekas neverkė, niekas nestresavo. Ten esantys „globotiniai“ bijojo verkti, nes žinojo, kad jų „pagailės“.Po to viskas vyksta kaip pagreitintoje filmo juostoje: augintinė virpančiom nuo skubėjimo rankom rišama prie teritorijos tvoros. Žaibiškai daromi vartai, už kurių nekantriai laukia šokti iš vietos pasiruošęs automobilis. Kalytės gailus cypimas susimaišo su gaivališku variklio riaumojimu, kuris per kelias sekundes nutolsta, risdamasis kalnu žemyn. Šunytė konvulsiškai tamposi ant smaugiančio ją pavadžio, bandydama nors pašokusi paskutinį kartą pamatyti akis, tas akis, kurias ji mylėjo labiau už gyvenimą. Jų nebėra, jas amžiams nusinešė tas baisus, panašus į kvatojimą iš jos likimo, riaumojimas. Įstaigos darbuotojai išbėga į kiemą. Pavėlavo. Vyras nuo atsakomybės išsisuko, neišsisuko nuo valdiškų namų tik jo vargšė augintinė, kuri dar tos dienos rytą net įtarti negalėjo, kokia diena jos laukia.

Jos kalinio numeris – 702. Aplink vien kameros, kuriose daug tokių, kaip ji: išduotų, pamestų, sugautų. Ji verkia. Verkia gailiai, tyliai ir nuolat. Jos verksmas pradeda erzinti kai kuriuos įstaigos darbuotojus. Žmogus turėtų suprasti, kas darosi jos širdyje, turėtų ieškoti civilizuotų sprendimo būdų, bet ne visiems žmonėms duota mylėti, gailėti ir gelbėti gyvybę.

Atrodo – taip paprasta: mes gyvename visuomenėje, ne vieni kaip pirštai negyvenamoje saloje, todėl, jei kažkas neturi tos Dievo dovanos užjausti, išgelbėti, priglausti – turi kreiptis į šalia esantį, kuris apdovanotas gamtos tomis savybėmis. Įstaigos vadovas nesikreipė, jis savo gailestį išduotajai išreiškė tiesiog sveikam protui nesuvokiama forma – jis ją, jauną, sveiką, dar neužsikrėtusią jokia „Grindos“ infekcija, sunaikino, sunaikino tik todėl, kad ji stresavo, liūdėjo ir jam jos buvo gaila. Tokį paaiškinimą gavo LGGD Vilniaus skyrius, paklausęs, kaip galėjo atsitikti, kad nesikreipiant į kitas organizacijas buvo nužudytas sveikas gyvūnas, nelemtame 14 dienų karantine tepraleidęs 2 dienas nuo liepos 20-osios pavakarės iki 23-iosios ryto.

„Gailestis“ nugalėjo. 23 dienos popietė „Grindos“ patalpose jau buvo rami, niekas neverkė, niekas nestresavo. Ten esantys „globotiniai“ bijojo verkti, nes žinojo, kad jų „pagailės“. Bijo jie verkti ir šiandien, kiekvienas gūžiasi tolimame narvo kamputyje. Bet iš patirties galiu pasakyti, kad toks elgesys, remiantis „Grindos“ nuostatomis, taip pat yra vertas „gailesčio“, nes gyvūnas, vadinasi, yra bailus, neprognozuojamas ir neperspektyvus. Lojantis gyvūnas taip pat nelabai gerai – galima įžiūrėti agresiją, o agresyvūs gyvūnai irgi nusipelno „gailesčio“.

Pakeisti Vilniaus gyvūnų globos namų personalo pasaulėžiūrą, įdiegti jiems tikrus gailesčio, meilės gyvūnams jausmus – per sunkus darbas, praktiškai neįmanomas, nes jie jau per ilgai, daug daug metų savaip gailėjo ir įprato taip mylėti pas juos patenkančius. Bet Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyrius nori pabandyti keisti visuomenės požiūrį į gyvybę, keisti požiūrį į pareigą ir atsakomybę, todėl LABAI LAUKIAME PAGALBOS IŠ VILNIAUS MIESTO GYVENTOJŲ.

Gal jūs pažįstate šios kalytės nuotraukoje šeimininkus, gal ji gyveno jūsų kaimynystėje. Labai prašome, atpažinus šunytę, paskambinkite Rūtai tel. nr. 8 686 57137  arba Rasai tel. nr. 8 606 50618.

Ačiū jums labai ir atleiskite už nelabai išraiškingą du kartus per dvi dienas žiauriai nuskriaustos kalytės nuotrauką. Ji daryta „Grindoje“ ir, ko gero, įvertinus tai, kaip su ja pasielgė jos buvęs šeimininkas, yra vienintelė per visą labai trumpą jos trejų metų gyvenimą. Net JOS vardo, deja, išbėgdamas pilietis nepasakė. Ji taip ir liks mūsų atminty numeris 702.