Gyvūno sveikata ir gyvybė – šeimininko malonėje

Veterinarai galėtų papasakoti ne vieną istoriją apie atneštą jauną sveiką šunį, katę ar triušį, kuriuos šeimininkai prašo užmigdyti, nes gyvūnas drasko baldus, nesutaria su vaikais, neleidžia išsimiegoti ar tiesiog nusibodo. Dar dažniau žmonės prašo eutanazuoti augintinį arba palieka jį likimo valiai, sužinoję apie negalavimą, kurio gydymas – operacijos, tyrimai, vaistai – labai brangūs: „Žmogus sau neišgali nusipirkti medikamentų, o čia – tik gyvūnas.“

Priversti savininką reguliariai augintinį nuvesti pas veterinarijos gydytoją, o susirgus – skirti lėšų gydymui, nėra jokių teisinių priemonių. Tad tik nuo paties žmogaus požiūrio į gyvūną ir finansinių galimybių priklauso jo priežiūra. Nes valstybė nėra ir niekada nebus tokia turtinga, kad galėtų kompensuoti brangius tyrimus ir gydymą.

Išeitis – draudimo kompanijos

Kai kuriose išsivysčiusiose Vakarų šalyse opus piniginis klausimas sėkmingai išspręstas pasitelkiant draudimo kompanijas ir socialines reklamas.

„Didžiojoje Britanijoje gyvūnų draudimas itin populiarus. Ypač tarp šunų ir kačių augintojų. Draudėjai yra pateikę sąlygas, ką šeimininkas turi atlikti, kad būtų atlyginami nuostoliai. Tai yra elementarių procedūrų sąrašas – laiku skiepyti ir dehelmintizuoti, atlikti sterilizaciją, kastraciją.

Tik nuo paties žmogaus požiūrio į gyvūną ir finansinių galimybių priklauso jo priežiūra.

Jeigu augintinis suserga ar patiria traumą, savininkui draudikai atlygina visas su gydymu susijusias išlaidas. Todėl veterinarui „atrišamos“ rankos ir jis gali atlikti visus reikalingus tyrimus, o vėliau pritaikyti geriausią gydymo būdą“, – pasakoja Anglijoje smulkių gyvūnų klinikoje dirbusi veterinarė Rūta Noreikaitė.

Kaune dabar dirbančios specialistės teigimu, gyvūnui atliekami ne tik kraujo, šlapimo, rentgenologinis tyrimai, bet, jeigu reikia, – jis siunčiamas atlikti kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso patikrą. Pastarieji tyrimai kainuoja ne vieną tūkstantį litų.

Gyvūnų draudimas yra labai populiarus ir Švedijoje. „Lietuvos draudimo“ duomenimis, šioje šalyje yra apdraustas kas antras šuo ir kas septinta katė, Anglijoje – kas ketvirtas naminis gyvūnas.

Turi pasikliauti nuojauta

„Lietuvoje veterinaras įspraustas į finansinius rėmus, todėl neretai gyvūną gydo vadovaudamasis nuojauta, o ne tyrimų rezultatais. Jeigu pasakome gyvūno šeimininkui, kad, pavyzdžiui, reikalingas kraujo tyrimas, iš karto sulaukiame klausimo, kiek tai kainuos. Tai visiškai suprantama, ypač jeigu keturkojo šeimininkas yra senjoras, gaunantis 500 litų pensiją. Kad ir kaip myli savo augintinį, jis negalės išleisti 100–200 litų tyrimams, o po to dar tiek pat gydymui“, – sako R.Noreikaitė.

Net ir turtingoje Didžiojoje Britanijoje ji ne kartą matė, kaip susijaudina susirgusio ar susižeidusio gyvūno šeimininkai, jei paaiškėja, kad draudimas jau pasibaigęs.

„Kartą į kliniką atnešė 3 metų dalmatinų veislės kalytę. Nušokusiai nuo tilto šunytei buvo suparalyžiuotos galūnės. Buvo būtina neurologo konsultacija, reikėjo atlikti daug tyrimų. Tai būtų kainavę apie 2 tūkst. svarų, neskaičiuojant gydymo išlaidų. Tačiau šeimininkai nebuvo pratęsę draudimo sutarties, todėl tokių pinigų patys negalėjo skirti. Kiekvieną dieną kalytė jautėsi vis blogiau ir galiausiai ją teko užmigdyti“, – liūdną istoriją atsiminė veterinarė.

Nedengia gydymo išlaidų

Specialistę stebina, kad Lietuvoje draudimo bendrovės nedraudžia naminių gyvūnų. Tik „Lietuvos draudimas“ siūlo drausti veislinius šunis gaišimo atveju (metinė įmoka – apie 170 Lt). Svarbesnis būtų tyrimų, gydymo, operacijų išlaidų padengimas, tačiau visi kalbinti draudikai „15min“ teigė, kad tokia paslauga mūsų šalyje sudomintų nedaug šeimininkų. Mat, „Lietuvos draudimo“ užsakymu atliktos apklausos duomenimis, tik 7 proc. savininkų Lietuvoje norėtų apdrausti savo augintinį.

„Mes naminių gyvūnų nuo įvairių rizikų nedraudžiame, nes nepajutome iš klientų tokio poreikio, tačiau, jeigu pajustume, be abejo pasiūlytume tokį draudimą. Mūsų akcininkai Lenkijoje šias paslaugas yra gana plačiai išplėtoję“, – aiškina „PZU Lietuva“ komunikacijos vadovė Jovita Aukštuolytė-Minderienė.

„Jei žmogus rūpinasi gyvūnu, tai iš burnos paskutinį kąsnį sau ištrauktų, kad tik padėtų augintiniui, o kitam ir draudimas nepadės, nes net ir apdraustu gyvūnu nesirūpintų“, – įsitikinusi  papiljonų veislyno „Mano velvetas“ savininkė Ligita Surgautienė.

Visgi į šį klausimą įsigilinę veterinarai, gyvūnų veisėjai neabejoja – pravedus plačią socialinę kampaniją, skatinančią į augintinį žiūrėti ne tik kaip į jausmų neturintį, skausmo nejaučiantį daiktą ar žaisliuką, išaiškinus draudimo naudą, Vakaruose populiari paslauga atrastų savo klientą ir Lietuvoje.

Tyrimai, nustatyti nuo ko kilo alergija, Lietuvoje neatliekami. Tenka mėginius siųsti į Vokietiją. Vieno tyrimo kaina – apie 600 Lt.

Šuns kaina – 2 tūkst. eurų

„Turiu du brangius šunis – kolį ir niufaundlendą, kuriuos pirkau užsienyje. Kiekvieno jų kaina – apie 2 tūkst. eurų. Ši veikla labai brangi, vos ne kas mėnesį dalyvaujame parodose, todėl kai atsitinka kokia smulkmena – nikstelėjo gyvūnas koją, iš karto širdis į kulnus nukrenta.

Be to, tankaus plauko šunys dažnai būna alergiški. Tyrimai, nustatyti nuo ko kilo alergija, Lietuvoje neatliekami. Tenka mėginius siųsti į Vokietiją. Vieno tyrimo kaina – apie 600 Lt.  Todėl tokiems brangiems šunims draudimas traumos ir gaišimo atveju būtų labai aktualus.  Tačiau draudikai jų neteikia, nes, esą, Lietuvos rinka per maža“, – sako šunų veislyno „Fantastiškos lianos“ veisėja Lijana Ivanickienė.

Ji skaičiuoja, kad už visapusišką brangaus veislinio šuns draudimą veisėjai turbūt nepagailėtų metinės 1 tūkst. litų įmokos.

„Paprastam eiliniui šeimininkui už vieną gyvūną mokėti 1 tūkst. Lt būtų per brangu, bet veislynams tokia kaina svarstytina. Gal dėl to draudikai taip ir mėtosi? Reikia tikėtis, kad situacija keisis“, – viliasi  L.Ivanickienė.

Nesinaudoja draudimo paslaugomis

Andrius Romanovskis, Lietuvos draudikų asociacijos direktorius:

„Pats turiu šunį ir žinau, kad jo išlaikymas ir priežiūra kainuoja brangiai, tačiau, prisipažinsiu, iki šiol nebuvau susimąstęs apie tokią paslaugą – gyvūno draudimą. Gal, jei į draudiką iš karto kreiptųsi iš karto kelių didelių globos namų, veislynų savininkai, prašydami apdrausti iš karto daug gyvūnų, situacija pasikeistų? Kita vertus, Lietuvoje savo turtą apdraudusių yra tik apie 13 proc., tad tai reiškia, kad apskritai žmonės neskuba naudotis draudimo paslaugomis.

Kitas aspektas, gyvūnai neturi jokių teisių į savo gyvybę Lietuvoje. Šeimininko valioje – gyventi jam ar ne. Jo sveikata niekas nesirūpina, tai priklauso tik nuo žmogaus požiūrio. Gal galėtų aktyviau gyvūnų teisių gynėjai reikštis ir akcentuoti gyvūnų teises į gydymą. Gal valstybė šioje vietoje galėtų socialinę reklamą skleisti?“.